Kodėl moterims reikia pribuvėjų?

Jūs esate čia: Gimtis » Gimdymas » Pribuvėjystė » Kodėl moterims reikia pribuvėjų?

Sheila Kitzinger

Kodėl moterims reikia pribuvėjų?

Nūdieniame gimdyme ginekologas-akušeris paprastai užima centrinę vietą. Pribuvėja yra neregima. Tačiau istoriškai, nuo pirmųjų gimdymo aprašymų, visose pasaulio šalyse pribuvėjos prisiimdavo didžiausią atsakomybę už rūpinimąsi prieš gimdymą, jo metu ir po jo. Daugelyje šalių ir šiandien daugelio motinų ir jų kūdikių sveikata priklauso nuo pribuvėjų. Pribuvėjos yra normalaus gimdymo žinovės, jų priežiūra yra nukreipta prieš nenormalią gimdymo eigą.

Pribuvėja dalijasi patirtimi su gimdančia moterimi. Ji net paraidžiui yra "mid" arba "su" moterimi, sujungta su ja intymiu-empatiniu ryšiu ("midwife" kilęs iš anglo-saksų kalbų paraidžiui reiškiantis "kartu su moterimi"), tuo tarpu, kai ginekologas "stovi prieš ją". Pribuvėja taip pat yra išmintinga moteris, "sage femme" (pranc. k.), kuri supranta moterų ritmus ir gimimo bei mirties misterijas. Prieš tris su puse tūkstančio metų Tao Te Ching'as taip aprašė pribuvėjos vaidmenį:

"Tu esi pribuvėja: tu padedi kažkam gimti. Daryk gera nepastebimai ir tyliai. Palengvink vykti tam kas vyksta, o ne tam, kas turėtų tavo manymu vykti. Ir jeigu prireiks vadovauti, daryk taip, kad padėtum motinai, nesukaustydama jos laisvės ir neatimdama atsakomybės. Ir kada gims vaikas, motina teisėtai pasakys: mes tai padarėme patys!"(1)

Nors yra išspausdinta akušerijos istorijų ir įvairių tekstų, niekada nebuvo aprašyta ką reiškia būti pribuvėja įvairiose socialinėse ir medicininėse sistemose, su kokiomis problemomis susiduria nūdienės pribuvėjos. Pačios pribuvėjos dažnai nežino kaip verčiasi ir ką galvoja jų kolegės kitose šalyse. Jos gali nesuprasti, kad daugelyje pasaulio kraštų vyksta pokyčiai vaikų gimdyme, naujai formuluojami nėščiųjų ir gimdyvių poreikiai, kad motinos ir pribuvėjos daug kur vienijasi gimdymo patirčiai gerinti. Taip kilo tarptautinis judėjimas, iš moterų nepasitenkinimo akušerine-ginekologine sistema ir fabriko tipo gimdymo sąlygomis, judėjimas, kuris įgauna vis didesnį mąstą ir jėgą.

Kai kuriose šalyse pribuvėjos yra izoliuotos, joms nelengva suvokti save platesniame socialiniame kontekste. Taigi, nieko stebėtino, kad Pietų Afrikos pribuvėjos lygiai juodaodės, spalvotosios ar baltosios turi maža galimybių sužinoti, kas vyksta likusiame pasaulyje. Bet lygiai taip pat daug Europos pribuvėjų nežino, kad jos yra dalelė pasaulinio judėjimo ir turi tą pačią vertybių sistemą bei sprendžia tas pačias santykių su medikais ir gimdyvėmis problemas, kaip ir jų kolegės už tūkstančių mylių. Jos nesuvokia, kad jos ne tik reaguoja į naujus pokyčius, bet pačios juos kuria, vystydamos pribuvėjų meną ir tuo pat metu naujai atrasdamos senąją pribuvėjystę.

Kada pribuvėjos siekia pokyčių asmeniškai ar vietinėje ligoninėje, jų pastangos dažnai baigiasi nusivylimu. Joms būtina veikti suvokiant pasaulinę pribuvėjų seseriją. Tiktai taip jų veiksmai bus politiškai efektyvūs ir pakeis ginekologų - pribuvėjų jėgų balansą, kuris stipriai nusvertas ginekologijos pusėn. Dabar egzistuojančioje sunkiasvorėje medicininėje hierarchijoje pribuvėjos laikomos daktarų asistentėmis ir sistemai jokios įtakos neturinčiais žemesniaisiais nariais.
 

Pribuvėjystė praeityje

Pribuvėjystės istorija - tai ilga gydančių ir globojančių moterų bendruomenės kova pirmiausia su žyniais, vėliau - dvasininkija, kur dominavo vyrai, o dar vėliau su organizuota medicinos sistema, taip pat kontroliuojama vyrų.(2) Nuo pat pradžių gydymas buvo tarsi motinystės tąsa ir tam tikrų medicininių ir slaugos įgūdžių buvo tikimasi iš kiekvienos moters. Su gimdymu buvo susieti galingi religiniai simboliai ir pribuvėjos, siekdamos sėkmingo gimdymo, jais naudojosi lygiagrečiai su praktiniais įgūdžiais. Didžiosios kūrimo deivės buvo atsakingos už gydymą ir gimdymą.

Vienas iš seniausių žinių apie pribuvėjas randame senovės Egipto "Ebers'o papiruse", galbūt seniausiame tekste apie pribuvėjas. Egipte chirurgais paprastai buvo žyniai. Normalus gimdymas buvo pribuvėjų darbas. Senajame Testamente aprašytas žydų pribuvėjų pasipriešinimas Egipto valdovams:

"Egipto Karalius kalbėjo Hebrajų pribuvėjoms… "Kada jūs atliksite pribuvėjos pareigą Hebrajų moteriai ir matysite ją ant kėdės (žema pasagos formos kėdė gimdymui, leidusi moteriai pasiremti, kai ji gimdė tupomis) ir, jeigu jūs pamatysite sūnų, tada jūs užmušite jį, bet jeigu pamatysite dukterį, palikite ją gyventi". Bet pribuvėjos bijojo Dievo ir nedarė kaip Egipto Karalius joms prisakė ir išgelbėjo daugeliui berniukų gyvybę. Tada Egipto Karalius pasišaukė pribuvėjas ir joms taip kalbėjo: "Kodėl jūs taip padarėte ir išgelbėjote vyriškiems kūdikiams gyvybę?" Ir pribuvėjos atsakė Faraonui: "Kadangi Hebrajų moterys skiriasi nuo Egipto moterų; jos labai gyvybingos ir būna ju pagimdžiusios, kai pas jas ateina pribuvėjos".

Moterys buvo išstumtos iš Senovės Graikijos medicinos mokyklų ir dauguma moterų gydytojų tapdavo pribuvėjomis, tačiau kai kurios pribuvėjos parašė knygų apie abortus ir nevaisingumą. Kadangi pribuvėjystė buvo moteriškas darbas, tai jis buvo žemai vertinamas. Viena Atėnų pribuvėjų skelbėsi esanti vyras, turbūt tik taip ji galėjo atlikinėti cezario pjūvius.

Romoje moterys taip pat buvo išvarytos iš medicinos mokyklų. 3-me šimtmetyje prieš Kristų moterys medicinoje ir ypač pribuvėjos buvo vyrų rašytojų vadinamos prietaringomis valstietėmis, girtuoklėmis, nuodytojomis ir apžavėtojomis. Tuo metu, kai turtingieji turėjo privačias ligonines, vargšai ieškojo "išmintingų moterų" bei pribuvėjų pagalbos, kai kurios iš jų tapo ankstyvosios krikščionybės kankinėmis.

Vėlyvesnėje krikščionybėje gydymą pasisavino dvasininkija. Viduramžiais daugybė pribuvėjų buvo sudegintos kaip raganos. Bažnyčia toleravo tiktai tas gydančias moteris, kurios paklusdavo dvasininkų nurodytoms taisyklėms. Ji buvo negailestinga visoms, kurios drįsdavo verstis nepriklausoma praktika. Pastarosios rizikuodavo mesti iššūkį Bažnyčios autoritetui ir būti sudegintos kaip raganos. Moteriškasis gydymas buvo suprantamas kaip pagoniška blogio veikla, kylanti iš velnio. "Maleus Maleficarium" ypatingai pasmerkė pribuvėjas, kadangi "jos pralenkia visas kitas raganas savo nusikaltimais". 1512 m. išėjo įstatymas, kad visos pribuvėjos turi gauti Vyskupų teismo licenziją. Pagal 1584 m. dekretą pribuvėjos turėjo duoti priesaiką, kad nenaudos jokių kerų, apžavų, burtų, nesišauks jokių šventųjų pagalbos gimdymo metu.

Pirmiausia raganų medžioklė pasibaigė Nyderlanduose ir daugelio Europos kraštų pribuvėjos keliavo į Olandiją gauti sertifikatų, kurie jas apgintų nuo kaltinimų raganavimu.

17-ojo šimtmečio antrame dešimtmetyje vyrai chirurgai išstūmė pribuvėjas didžiūnų šeimose Prancūzijoje. Anglų kalboje atsirado naujas terminas - vyras-pribuvėja ("man midwife"). Per sekantį šimtą metų vyrai vaistininkai ir chirurgai vis dažniau ir dažniau atlikdavo pribuvėjų vaidmenį. Gydytojų profesionalizacija Europoje prasidėjo Viduramžiais, kai susiformavo pirmieji koledžai ir gildijos. Visur, išskyrus Italiją, moterys buvo išstumtos iš universitetų ir negalėjo įgyti formalios praktikos ir kvalifikacijos.

Profesijos statusas priklauso ne tik nuo jos lyderių uždarbio, bet taip pat nuo sugebėjimo atsiriboti nuo "nepatyrusių", retkarčiais praktikuojančių amato "brolių" ir nuo tų, kurių moralė neatitinka vyraujančių elgesio normų.(3)

Vyrai medikai susijungė į tokias draugijas, kaip "Gydytojų koledžas" ar "Chirurgų draugija", bet pribuvėjos dažniausiai buvo neturtingos ir prastai išsilavinusios, ir net jeigu jos turėjo turtą ir žinių, buvo blogai organizuotos ir negalėjo gauti formalaus savo profesijos pripažinimo.

Vyrai medikai vadino pribuvėjas "kudakuojančiomis poniomis", galinčiomis prirašyti tik "virtuvės vaistus". Vartoti instrumentus buvo leidžiama tik vyrams akušeriams ir netgi jie smarkiai konkuravo vieni su kitais. Kai Peter'is Chamberlen'as išrado reples, jos buvo griežtai saugoma paslaptis ir perduodama tik Chamberlen'ų šeimos nariams ištisą šimtą metų.

Nuo 17-to amžiaus pribuvėjos, kokios išsilavinusios ir patyrusios jos bebūtų, turėjo nusileisti gydytojams, klausyti jų patarimų ir vykdyti vyrų instrukcija, kurie dažnai "neturėjo praktinių įgūdžių ir kartais labai mažai atitinkamų teorinių žinių, bet, kurie turėjo prestižą savo profesijos ir lyties dėka".(4)

Nežiūrint to, medicina ir chirurgija vis dar buvo namų ūkio amatais. 1700 m. namų ūkio priežiūros knygoje rašoma, kad moterims reikėtų "turėti kompetetingų žinių apie mediciną ir chirurgiją ir sugebėti padėti savo suluošintiems, sergantiems ir reikalingiems pagalbos kaimynams, kadangi daugeliui gerų ir mielaširdingų ponių šis mokslas yra jų namų ūkio dalis".(5) Jeigu buvo pakviečiamas daktaras, jis dirbdavo prižiūrimas kritiškos šeimininkės akies ir turėjo paaiškinti, pagrįsti ir apginti kiekvieną atliekamą veiksmą. Jis atėjęs į paciento namus negalėjo daryti ką tinkamas, išskyrus skubios pagalbos atvejus.

19-me šimtmetyje auganti vidurinioji klasė vis labiau ėmė pageidauti akušerių, o ne tradicinių pribuvėjų, priežiūros ir paslaugų. Tačiau visame šitame amžiuje vargšai pagalbos kreipdavosi tik į pribuvėjas, nes gydytojai nebuvo suinteresuoti priiminėti darbininkų vaikus. Daktarai priešinosi bandymams organizuoti pribuvėjų darbą ir paversti jį profesija, kad jos nesutrukdytų jų praktikos tarp pasiturinčių viduriniosios klasės pacientų.

Viktorijos laikais pribuvėjai mokėdavo ketvirtadalį gydytojo atlyginimo. Jos po gimdymo pasilikdavo dar 9 dienas, kad prižiūrėtų motiną ir kūdikį ir dažnai atlikdavo namų ruošos darbus: virdavo, tvarkydavo kambarius, skalbdavo. Taip daro valstietės pribuvėjos daugelyje šalių ir šiandien. Dažnai jos faktiškai ir būdavo "senos šeimininkės", turinčios gausias savas šeimas ir pritaikančios savo asmeninę patirtį. Visais vaisingumo ar nevaisingumo klausimais moterys kreipdavosi į jas.

Anatolijos, Egipto ir Graikijos didžiosios deivės-motinos, teikiančios gimimą ir globojančios pribuvėjas, buvo nugalėtos rūstaus Dievo Tėvo. 19-jo šimtmečio pribuvėjos, kurioms nuo seno buvo priskiriama ypatinga dvasinė galia ir religinės savybės, buvo degraduotos iki tarpuvarčių abortų darytojų.(6)

1824 m. Britanijos Gulimoji ligoninė Londone pradėjo apmokyti "mėnesines seseles", nes gydytojai vyrai norėjo turėti moteriškes, kurios gimdymo metu pavaduotų juos nuo varginančio ištisinio budėjimo, tvakytų gimdymo patalpas ir prižiūrėtų motinas po gimdymo. Jau 1844 m. šiuose kursuose buvo triskart daugiau šių seselių, negu pribuvėjų.(7) Pribuvėjos profesionalusis bei socialinis statusas pasiekė žemiausią tašką.

Gydytojai priimdavo vis daugiau ir daugiau gimdymų, bet saugesni jie nepasidarė. Daug moterų vis dar neišgyvendavo gimdymo net pirmojoje 20-o amžiaus pusėje. 1903 m. mirė beveik tiek pat gimdyvių, kaip ir prieš 50 metų; Anglijoje motinų mirtingumo lygis 1847 m. buvo 6 iš 1000, o 1903 m. - 4 iš 1000.(8) Faktiškai šis rodiklis nenukrito žemiau 1 iki 1944 metų. Pribuvėjų priimtų gimdymų tarpe mirtingumo procentas buvo daug mažesnis, palyginus su gimdymais specialiose ligoninėse, kur "neadekvačiomis antiseptinėmis sąlygomis buvo atliekamas milžiniškas kiekis nereikalingų įsikišimų į normalų gimdymą." Ką tik pagimdžiusioms moterims grėsė pogimdyvinė karštinė, nes daktarai gimdymus priiminėjo neplautomis rankomis, atėję tiesiai nuo sergančiųjų ar po autopsijos. Namų gimdymo metu kryžminės infekcijos galimybė buvo nedidelė ir pogimdyvinė karštinė - pagrindinė to meto gimdyvių mirties priežastis - buvo daug retesnė.(9)

JAV motinų mirtingumas "išsilaikė daugmaž vienodas ir vienas didžiausių pasaulyje ir po 1920 metų, kai vis didesnė ir greitai auganti gimdymų dalis vyko ligoninėse, prižiūrint akušerijos specialistams."

Noras sukurti profesionalią bazę, sąlygojo vadinamąjį Pribuvėjų Aktą, išleistą Britų parlamento 1902 m. Jis postulavo, kad jokia moteris negali vadintis pribuvėja be Centrinės pribuvėjų tarybos registracijos. Tai sukūrė prielaidas šiuolaikinėms pribuvėjoms atsirasti.

Tačiau visą 20-jį amžių visose pasaulio šalyse tebevyksta atkakli istorinė kova tarp pribuvėjų ir vyriškojo medicininio isteblišmento.
 

Ypatingosios pribuvėjų savybės

Buvimas pribuvėja, visiškai nepanašia į paklusnią ginekologo asistentę, kėsinasi į pačius vyriškos galios medicinoje pamatus.

Gimdymų saugumas didele dalimi išaugo dėl pakilusio pragyvenimo lygio, sąlygojusio geresnę nėščiųjų sveikatą. Prie gimdymo saugumo prisidėjo ir kontracepcija, nėštumo nutraukimo galimybė, naujos moters galimybės bent iš dalies kontroliuoti ar ir kada pradėti kūdikį. Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų imama orientuotis labiau į fiziologinius, negu chirurginius gimdymus, todėl vieną dieną gali paaiškėti, kad akušeriai darosi nebereikalingi. Moterims dažniausiai reikia pribuvėjų, normalaus gimdymo saugotojų, ir labai retai - akušerių-ginekologų. Kita vertus, visai suprantama, kad normalaus gimdymo atvejais gydytojai, neturėdami aiškių funkcijų, jaudinasi dėl savo vaidmens ir kišasi į puikius normalius gimdymus. Jie tai daro dar ir todėl, kad visa technika laukia čia pat paruošta. Be to, jie buvo ištreniruoti kištis ir tvirtai tiki, kad jų sugebėjimai yra būtini. Jie visi patiria pribuvėjoms gerai pažistamą būseną - savęs, kaip gelbėtojų, gemalo gynejų - suvokimą, kad jie vieninteliai iš tikrųjų "rūpinasi". Tai sąlygoja šiurkščias intervencijas. Ir pastarųjų priežastis - ne kūdikio, bet ginekologo kančia.

Pribuvėjos šiandiena nėra visiškai tikros kas jos yra ir kuo jos nori būti. Motinystės apsaugos organizacijos dar mažiau nutuokia apie pribuvėjos vaidmenį ir funkcijas. Dabartinėje kultūroje egzistuoja trys pribuvėjos įvaizdžiai. Ji vaizduojama sena pikta ragana su vienu nusmailintu nagu vandenų pūslei pradurti, epiziotomijai atlikti ir kūdikio virkštelei nupjauti. 19-jo amžiaus pavyzdys yra Sarah Gamp iš Č.Dikenso romano "Martin Chuzzlewit". Ji neišsiblaivydama skuba tiesiai iš pakasynų "gaudyti" kūdikio. Kitas įvaizdis yra šilta, išmintinga moteris, kuri instinktyviai supranta kitų moterų poreikius, kuri pasišvenčia kitoms be jokio savanaudiškumo, kuri visada yra šalia su gyduolėmis žolėmis ir myluojančiomis rankomis. Trečias įvaizdis yra šalta, profesionali ekspertė, sėdinti priešais kūdikio būklę registruojančios aparatūros distancinio valdymo pultą ir daranti gimdymo vadybos sprendimus, mikroprocesorių pagalba kontroliuodama visą gimdymo eigą. Nė vienas iš šių stereotipų neatspindi tikrosios pribuvėjos.

Kontrastas tarp romantiškos ir superprofesionalios pribuvėjos įvaizdžių sukuria dichotomiją tarp rūpybos iš vienos pusės bei ekspertizės iš kitos, tarsi pribuvėjos galėtų tik slaugyti, jei jos yra intuityvios arba vien tik šaltai protauti, pasinaudodamos brangiais ir sudėtingais mechanizmais, skverbtis į natūralų fiziologinį procesą. Šis poliariškumas yra tipiškas akušeriniam mąstymui, tarsi medikas privalėtų rinktis tarp "seno tipo" slaugės, padedančios žilabarzdžiam 19-jo amžiaus daktarui, bejėgiškai stebinčiam mirštantįjį nuo plaučių uždegimo ir chirurgo-gelbėtojo, intelektualiai išlavintos, emociškai šaltos, galinčios kontroliuoti "aikštingus" moterų kūnus butybės. Kiekvienas TV filmas apie "moterų problemas" baigiamas autoritetingu tokio eksperto ginekologiniu nuosprendžiu, kuriuo mūsų žinios apie nuosavą kūną, nuosavus jausmus paverčiamos trivialiomis, subjektyviomis, anekdotiškomis - netgi isteriškomis.

Pribuvėjos įvaizdžių poliarizacija yra ne vien netiksli. Ji yra pavojingai melaginga. Įgudusi pribuvėja negali nesugebėti nuoširdžiai rūpintis. Ji negali rūpintis, prižiūrėti, jeigu ji nėra įgudusi. Visi, kurie dirba su nėščiosiomis, vardan jų, privalo gilinti žinias ir tobulinti įgūdžius, apsvarstyti kiekvieną išgirstą nuomonę, taip pat ir informaciją iš ginekologijos ir akušerijos vadovėlių, ir nieko nepriimti už gryną pinigą vien dėl to, kad taip norėtusi. Kiekvieno iš mūsų pareiga kritiškai vertinti visas dogmas, tame tarpe ir pašventintąsias moksline terminologija, reikalauti įrodymų ir kruopščiai pasverti privalumus ir trūkumus, ypač kalbant apie gaktos nuskutimą prieš gimdymą, klizmavimą, žvakutes, gimdančių moterų guldymą horizontaliai, rutinines intravenines injekcijas, įsakymus stangintis ar sulaikyti kvėpavimą antrojoje gimdymo stadijoje, taisykle tapusią epiziotomiją ir kiekvieną instrukciją esančią šiandien gimdyklose.

Akušeris nuo pribuvėjos skiriasi tuo, kad jis (daugelyje šalių, išskyrus Tarybų sąjungą, dauguma akušerių yra vyrai) apibūdina kūdikio gimimą vien ik medicininiais terminais. Moteris, gimdydama kūdikį, nori jaustis saugi, žinoti, kad jos ir jos kūdikio sveikatai niekas negręsia. Bet tai ne viskas. Jai šio vaiko atėjimas turi kitas prasmes jos asmeniniame gyvenime ir santykiuose. Pribuvėja tiek pat, kiek ir akušeriai rūpinasi fiziniais gimimo aspektais, bet ji taip pat suvokia emocinius pokyčius ir žino socialinį gimimo kontekstą. Tai reikalauja didelio abipusio pasitikėjimo, esminių žinių bagažo ir klinikinės patirties. Ji koncentruojasi ties moters išgyvenimais, ne vien ties medicininiais įvykiais. Ji moka stebėti ir laukti, žino kokių tinkamų priemonių imtis tinkamu laiku, kaip atsisakyti vadovavimo, išliekant budria ir stebinčia ir išsaugant natūralų procesą. Viena amerikietė pribuvėja tai išreiškė tokiais žodžiais: "Pribuvėjystės esmė yra išlikti jautria momentui - kitaip sakant, išlikti ramia ir dėmesinga. Bet tą lengvai gali sugriauti troškimas kontroliuoti. …Išmintinga pribuvėja… supranta potvynį ir atoslūgį."(10)

Pribuvėjos empirikės

Trečiojo Pasaulio šalyse virš ¾ visų gimimų prižiūri moterys, kurias Pasaulinė sveikatos organizacija vadina "tradicinėmis gimimo patarnautojomis". Kartais tai yra tiesiog gimdžiusios moterys, kurios būna šalia gimstant - dažnai vyro mama ir seserys arba gimdyvės giminaitės.

Daugelyje tradicinių kultūrų iš moterų, padedančių gimdymo metu, išsiskiria viena, turinti specialių pribuvėjos įgūdžių ir diriguojanti tam, kas vyksta gimdyvės kambaryje. Ji yra empirinė arba "neprofesionali" pribuvėja. Jamaikoje ji vadinama nana, Malaizijoje - bidankampung. Ji priklauso vietinei bendruomenei, kalba ta pačia kalba ir dialektu, gerai pažista moterį ir jos šeimą, turi tą pačią įsitikinimų apie sveikatą ir ligas sistemą, yra visada pasiruošusi padėti ir nebrangiai apmokama. Paprastai ji yra tiesiog žinovė įvairių pagalbos technikų bei būdų palengvinant gimdymą, susijusių su moters psichologinės būsenos pakeitimu.

Kai besivystančiose šalyse buvo pradėtos taikyti vakarietiško stiliaus medicininės sistemos, empirinių pribuvėjų statusas dažniausiai būdavo pažeminamas ir jos paskelbiamos už įstatymo ribų. Sistema užuot veikusi per šitas pribuvėjas, siekdama didesnio saugumo, ji įvedama neatsižvelgiant į vietines sąlygas, kuriomis daugumai moterų tai nepasiekiama. Pasaulinė sveikatos organizacija įsitikinusi, jog "tradicinės gimdymo patarnautojos atstovauja svarbiam šaltiniui, kuris gali būti efektyviai panaudojamas siekiant socialinio tikslo - sveikatos visiems."(11)

Pribuvėjų paslaugų plėtojimas yra gyvybiškai svarbus Trečiojo pasaulio moterims ir šeimoms. Svarbi apmokytų pribuvėjų užduotis - dirbti šalia tradicinių empirinių pribuvėjų kartu mokantis iš jų, ir joms padedant, kad jų veikla taptų efektyvi, atsakinga ir saugi.

Piktnaudžiavimas pribuvėjomis

Modernioje sveikatos apsaugos sistemoje pribuvėjos išnyko, pavyzdžiui, kaip Šiaurės Amerikoje. Ten kur jos yra, dažniau dirba kaip slaugės, o ne kaip pribuvėjos. Jos neturi privilegijų ar gydytojo statuso ir privalo dirbti pagal jo instrukcijas. Net tose šalyse, kur dauguma kūdikių gimsta pribuvėjai padedant, jos vaidmuo buvo gerokai susiaurintas. Jos veikla tapo nukreipta į rezultatą, bet ne į moterį, todėl ji nebegali sukurti santykių su motina, ji nebegauna profesinio pasitenkinimo, kuris ir buvo svarbiausias akstinas, atvedęs ją į pribuvėjystę. Ji nebegali panaudoti savo specialių sugebėjimų ir tuo pačiu praranda jautrumą.

Kai nėra priežiūros tęstinumo, atsiranda tendencija pribuvėjas panaudoti pakaitomis su slaugėmis - jos dirba registracijoje (minios kontrolėje) priešgimdyminėse klinikose, ir dažnai atlieka tik pačias kasdieniškiausias užduotis - svorio ar kraujospūdžio matavimus, šlapimo tyrimų kontrolę. Tokios sistemos rezultatas - pribuvėja gimdančią moterį pirmą kartą susitinka gimdymo metu. Tokiomis aplinkybėmis pribuvėjos jaučiasi dirbančios prie konvejerio, ir joms sunku arba neįmanoma pažinti ir suprasti moters poreikius.(12)

Moterų judėjime ir gimdymų judėjime - iki 1980 metų jie buvo labai tolimi - pribuvėjos vaidmuo buvo garbinamas kaip seserystės pavyzdys, priešingas akušerių autoritariškumui ir tėviškumui. 9-jo dešimtmečio pradžioje tie judėjimai pradėjo suartėti ir moterys pradėjo labai teigiamai vertinti pribuvėjas. Jas ištinka šokas, kai jos suvokia, kad pribuvėja irgi gali būti autoritariška. Tačiau pribuvėjos aktyviai institucionalizuojamos, įtraukiamos į medicinos sistemą, iš kurios nuolat jaučia spaudimą. Tuo būdu jos gali pamiršti savo unikalų vaidmenį. Jos išnaudoja savo energiją paremdamos ir palaikydamos institucines struktūras, bijosi permainų, bando sutvirtinti savo statusą žiūrėdamos į moteris kaip į neklusnius ir neatsakingus vaikus, ir tuo būdu pataikauja aukštesniesiems ligoninės hierarchams, kurie yra jų teisėjai ir darbdaviai, užuot teikusios pirmenybę savo santykiams su prižiūrima moterimi.

Pribuvėjos ir moters santykių studijos, atliktos pačių pribuvėjų, parodė, kad ligoninės sistema dažnai trukdo pribuvėjoms sukurti gerus, abipusiškai vaisingus santykius su moterimi, ir, kad pribuvėjos naudoja įvairias strategijas, kad ir nesąmoningai, nesileisdamos į diskusiją, nesuteikdamos informacijos, apribodamos pasirinkimą ir atsiribodamos nuo tų, kuriomis jos rūpinasi.(13) Net kai jos kalbasi su nėščia moterimi, jos dažnai tik nupasakoja procedūras ir vengia diskutuoti apie įvairių metodų privalumus ir trūkumus. Kai kurios pribuvėjos nuolat kuria kliūtis diskusijai vystytis; galbūt tai kyla dėl to, kad jos nežino kaip tą diskusiją paskatinti arba nemėgsta abipusio dialogo. Jaunos pribuvėjos galbūt jaučia, kad yra išmintinga kuo mažiau kalbėti, nes jos ne visada žino atsakymus. Tačiau moterys kaip tik dažniausiai klausinėja jaunesniojo personalo, nes praleidžia su juo daugiau laiko.

Dalis pribuvėjų rūpinasi, kad kasdieninė rutina vyktų kaip galima sklandžiau ir jai teikia didesnę reikšmę, negu pokalbiams su moterimi. Jos būna tokios skubotos suteikdamos moterims informaciją, kad pastarosios nieko nesupranta. Vietoje informacijos moteris paprasčiausiai nuraminama. Kai pribuvėja mato, kad moteris jaudinasi, ji sako, nėra priežasties dėl ko jaudintis, ir tokiu būdu nuvertina moters emocijas.

Pacientė: "Aš bijau."

Pribuvėja: "Jums nėra ko bijoti"

(Toliau seka 8 min. tyla)(14)

Galiausiai, kai kurios pribuvėjos yra laimingesnės dirbdamos su mašinomis, negu su moterimis. Kai mašinos ima gęsti, su jomis galima daugiau "pasikalbėti", negu su moterimi gimdymo metu.

Siekdami didesnio pribuvėjų svarbos pripažinimo, mes nemanome, kad tai tik profesinio ir visuomeninio požiūrio į pribuvėjystę klausimas. Taipogi daug turi būti padaryta praplečiant pačių pribuvėjų sąmoningumą, ugdant jų jautrumą moters ir šeimos poreikiams ir kuriant naujus slaugos ir priežiūros standartus, pagal kuriuos pribuvėjos "mato moteris kaip sąjungininkes platesnėse žinių ir pokyčių paieškose".(15) Daugelyje šalių prasidėje "entuziastų" judėjimai įtraukė moteris ir pribuvėjas į iniciatyvinėse grupėse, kurios siekia pagerinti motinystės globą. Bet romantizuoti pribuvėjystę - tai padaryti meškos paslaugą profesijai, nepripažistant darbo, kurį turi atlikti pačios pribuvėjos, plėsdamos savo veiklą, esmingiau suvokdamos galimybę būti su gimdančia moterimi ir tuo būdu patirdamos gilų pasitenkinimą.

Mūsų dienomis dauguma moterų priverstos gimdyti svetimų žmonių apsuptyje, svetimoje ir dažnai gąsdinančioje aplinkoje. Tai reiškia, kad pribuvėja turi įveikti didžiules kliūtis, bandydama sukurti asmeninį ryšį ir dirbdama su gimdančia moterimi, o ne vien prie jos. Daugelyje šalių pribuvėjos yra griežtai ribojamos. O tos, kurios dirba nedidelėse įstaigose, jaučiasi nuolat persidirbusios ir išnaudojamos sistemos, kurią jos nepajėgios pakeisti.

Pribuvėjos priklausomos ne tik nuo gydytojų. Jos priklausomos ir nuo ligoninės administracijos, kurios betarpiški tikslai susiję su finansais ir nuosavybe, personalo kontroliavimu ir institucijos prestižu. Dėl ekonominio spaudimo, savo pagrindiniu uždaviniu administracija laiko finansinį stabilumą, ekonomiką ir funkcinį produktyvumą. Čia galima būtų surasti tik labai nežymų ryšį tarp šių tikslų ir moteriai suteikiamos pagalbos kokybės.

Pribuvėjos, giliai išgyvenančios tai kas vyksta su motinomis ir jų kūdikiais, dažnai praranda pasitenkinimą savo darbu ir išeina. Didžiojoje Britanijoje tik viena iš penkių kvalifikuotų pribuvėjų dirba savo darbą, dauguma pradėjusių pribuvėjos karjerą, šį darbą palieka per pirmuosius penkeris metus. Kitos lieka pribuvėjomis, tačiau liaujasi kovojusios ir pradeda žiūrėti į gimdančias moteris kaip į bet kurį kitą produktą, pravažiuojantį prieš jas ant konvejerio.

Šie procesai prasidėjo tada, kai gimdymas iš namų aplinkos buvo perkeltas į ligoninę. Pribuvėja nustojo būti namų drauge ir nuolatine viešnia nėštumo metu, ji tapo brigados dalimi. Todėl ji buvo ir tebėra spaudžiama būti ištikima šiai brigadai labiau, negu gimdyvei.

Gimdymo technologijų įvedimas šį procesą dar labiau pagyvino. Tai reiškia, kad dalį vadovavimo gimdymui aspektų pilnai pasisavino gydytojai. Priklausomai nuo šalies ir nuo ligoninės ypatumų, vaisiaus stebėjimas ultragarsu pakeitė pribuvėjos rankų pridėjimą ant moters pilvo, pribuvėjos nebegali klausytis vaisiaus širdies tonų Pinard'o stetoskopu (tradicinis stetoskopas-triūbelė) ar atlikti vakuuminio vaisiaus ištraukimo. Technologinė revoliucija taipogi reiškė viltį, kad daugelyje šalių pribuvėjos išmoks elgtis su elektroninėmis mašinomis ir jų pagalba registruos ir interpretuos duomenis. Galbūt mes ir sveikintume šį pribuvėjos kompetencijos pripažinimą, jeigu ši nauja užduotis - išmokti elgtis su elektronika - neatitrauktų jos nuo bendravimo su moterimi ir nuo klinikinių įgūdžių - stebėjimų, įdėmaus laukimo ir pribuvėjos rankų meno ugdymo. Tai neišvengiamai veda prie jos patirties, jos žinių, ateinančių iš žmogiškųjų santykių, jos įžvalgų apie moters kūno veiklą ir gimdymo procesą, jos supratimo kaip moteris jaučiasi ir ką ji galvoja, nuvertinimo. Koncentruojantis vien tik į gimdos veiklą, lengva pamiršti, kad šis organas yra moters dalis ir, kad efektyviausias būdas paskatinti gimdos veiklą, tiesioginis geros pribuvėjos ryšys su moterimi ir stipri emocinė parama jai.

Akušerių dominavimo pavojus

Gali pamanyti, kad tos visuomenės, kurios turi daugiausia gydytojų, turi labiausiai išvystytą motinystės globą. Tačiau kaip tik tos globos sistemos, kurios vertina pribuvėjas ir kuriose pribuvėjai tenka didžiausia atsakomybė gimdymo metu - Skandinavijos šalys ir Nyderlandai - turi mažiausią perinatalinio mirtingumo lygį. Pavyzdžiui, Italijoje pribuvėjystė turi labai žemą statusą. Gimdymams vadovauja akušeriai, ir yra perteklius gydytojų, konkuruojančių dėl klientūros. 1984 m. tai vėliausieji mūsų turimi palyginamieji duomenys, perinatalinio mirtingumo lygis Italijoje buvo 14,5/1000, palyginus su 10 - Nyderlanduose, 8,4 - Danijoje, 7,6 - Suomijoje ir 7,3 - Švedijoje, - visose tose šalyse pribuvėjystė yra stipri. 1981 metais paskelbtais duomenimis JAV perinatalinis mirtingumas buvo 13,4/1000 - šioje šalyje medicininė sistema beveik visiškai sunaikino pribuvėjystę.(16)

Perinataliniu požiūriu rezultatai yra pribuvėjų, o ne akušerių naudai.(17) Anglijoje buvo atliktas tyrimas, siekiant palyginti medikų brigados su konsultantais globą vienoje ligoninėje su bendruomenės pribuvėjų globa, kaip kontrastu akušerių brigadoms, kur konsultantu buvo vyriausias hierarchijos narys, o pribuvėjos buvo mažiausiai apmokami ir jauniausi nariai. Moterys šiame tyrime buvo priskirtos mažos rizikos grupei ir paskirstytos bendruomenės pribuvėjoms arba konsultantų junginių globai priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Tos moterys, kurios buvo asmeniškai globojamos pribuvėjų, turėjo mažiau komplikacijų, vyko į ligoninę vėlesniame gimdymo etape, gavo mažiau petidino ir epidiurinių anestezijų, mažiau buvo tiriamos elektroniniu lauku, gimdymai buvo mažiau stimuliuojami (oksitocinu), rečiau prisireikė replių, vaisiaus traumos buvo diagnozuojamos žymiai rečiau ir mažiau prisireikė vaisiaus gaivinimų. Vienos minutės Apgaro rezultatas buvo žemiau 6 (rodė, kad naujagimiui trūko deguonies) tik 1,6% kūdikių, kuriuos slaugė bendruomenės pribuvėjos, palyginus su 17,5% konsultantų globos sistemoje.(18)

Kalifornijoje Maderos krašte 1960-ais buvo pasiūlytas projektas, kuriame buvo numatytas diplomuotų pribuvėjų rengimas, buvo išleisti specialūs įstatymai, įteisinantys pribuvėjystę. Pirmus 18 projekto galiojimo mėnesių priešlaikinių gimdymų skaičius nukrito nuo 11% iki 6,6%, o naujagimių mirtingumo lygis nuo 23,9/1000 iki 10,3/1000. Nežiūrint šių teigiamų rezultatų, Kalifornijos Medicinos draugija toliau oponavo įstatymiškam pribuvėjystės įteisinimui ir projektas sužlugo. Kai nebeliko pribuvėjų, priešlaikinių gimdymų skaičius padidėjo beveik 50%, naujagimių mirtingumas patrigubėjo.(19) Visose šalyse, kur galima pasirinkti akušerio ar pribuvėjos globą - praktiškai akušerius renkasi turtingesnės, o pribuvėjas - neturtingos moterys. Toms, kurios gali sumokėti privačiam akušeriui, daug dažniau taikomos intervencijos gimdymo metu, tame tarpe ir cezario pjūvis. Lotynų Amerikos šalyse daugiau negu 50% aukštuomenės moterų gimdo cezario pjūvio pagalba, tuo tarpu kai 90% valstiečių moterų gimdo per makštį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tos moterys, kurios gerai gyvena ir gerai maitinasi, turėtų būti sveikesnės ir gimdydamos, negu neturtingos moterys, kurios prastai maitinasi ir prastai gyvena. Tačiau, atrodo, kad tai labiau susiję su pribuvėjų paslaugomis, kurios sustiprina moters sugebėjimą gimdyti be įsikišimo ir išvengia patologinių situacijų, kuriose įsikišimas laikomas būtinu.

Daugelyje tradicinių kultūrų, ypač Trečiojo pasaulio visuomenėse, į gimdymą žiūrima kaip į veiksmą, kur moteris sutelkia savo vidines galias, ir jeigu yra kokių sunkumų, jie traktuojami kaip iškilusios dilemos dvasiniame gyvenime ir žmonių, susijusių su vaiko gimimu, santykiuose, o ne kaip mechaninės ir techninės problemos. Pribuvėja yra šių sudėtingų tarpusavio santykių tarpininkė, palydovė kelionėje, kurioje moteris susitinka šiuos dvasinius ir psichologinius sunkumus.

Šiuolaikiniame vakarietiškame mąstyme (ir per didžiąją vakarų pasaulio istorijos dalį) yra gilus neatitikimas tarp minties ir kūno, priešprieša tarp dvasinio ir fizinio pradų. Akušerijos istorija yra vyrų kovos metraštis, jų siekimo sukonstruoti neabejotinų mokslinių faktų sistemą, kuri galėtų pagrįsti vadovavimą gimdymui, kuri galėtų eliminuoti neįprastas moters emocijas, jų "senas raganų pasakas" ir troškimą duoti gyvybę. Tikslas - perkeisti gimdymą į efektyviai organizuotą medicininį procesą, be psichoseksualinių elementų įsibrovimo, kurie galėtų sutrikdyti sklandų medicininės sistemos funkcionavimą. Žinoma, teoriškai šie psichologiniai elementai yra pripažistami, bet tik kaip antraeiliai faktoriai, ir išreiškiami vartotojiška kalba.

Didelę akušerių darbo dalį sudaro patologinių diagnozių formulavimas - laikinų arba galutinių. Praktiškai daugelis šių diagnozių nepasitvirtina. Jos vadinamos "klaidingai pozityviomis". Tokiu būdu siekiama apsidrausti, t.y. geriau turėti klaidingai pozityvią diagnozę, pavyzdžiui, žema placentos padėtis, vėluojantis vidinis gimdos augimas ar galvytės-dubens neatitikimas, negu ko nors nepastebėti ir nediagnozuoti. Tokių prielaidų šalininkai nesugena įsisąmoninti tos žalos, kurią daro klaidingai pozityvios diagnozės. Jų rezultatas - moterų nerimas ir neteisėti akušerių įsikišimai. Siekimas diagnozuoti, dažnai nepatenkintų liudininkų akivaizdoje, noras atskleisti patologiją, parodyti neteisingą funkcionavimą - greičiau tai yra liga.

Moters įvertinimas akušerinio tyrimo terminais, nėštumo ir gimdymo įvykių apibūdinimas vien rizikos faktoriais baigiasi tuo, kad daugeliui moterų uždedama "aukštos rizikos" etiketė; jų nėštumas laikomas nenormaliu, jos jaučiasi atskirtos, ir dažnai, jau pačioje nėštumo pradžioje, nenormalios ir neatitinkančios reikalavimų. Taip moterys praranda pasitikėjimą savo kūnu. Toliau seka vidinė intervencija, kuri sukelia tolesnį normalių fiziologinių kūdikio gimimo procesų pablogėjimą.

Ivan'as Ilich'as pastebi, "Diagnozė visuomet sustiprina stresą, nustato nesugebėjimą, skatina pasyvumą, koncentruoja sąmonę į nepasveikimą, nepasitikėjimą ir žmogaus priklausymą nuo būsimų medicinos duomenų, kurie visi sukelia autonomijos ir savimonės praradimą."(20)

Pribuvėja turi sugebėti diagnozuoti nukrypimus nuo normos, įsikišti ir pranešti akušeriui ar ginekologui, kai tai būtina, bet jos didžiausi sugebėjimai yra išlaikyti ir paremti normalius psichologinius gimdymo procesus. Daugumoje industrinių šalių šie sugebėjimai šiandien yra visiškai nuvertinti. Taip yra ir besivystančiose šalyse, kur moderni akušerija buvo įvesta blizgančių modernių ligoninių pavidalu dideliuose miestuose, dažnai esančiuose už šimtų mylių nuo tų moterų, kurias jos turėtų aptarnauti. Žiniasklaida išgarbina kiekvieną aukštos technologijos pasiekimą medicinoje, kiekvieną naują techninį atradimą ir "stebuklo" atskleidimą, o didžiosios daugumos moterų ir kūdikių, kuriems niekada neprisireiks šių technologijų, tikrieji poreikiai yra visiškai užmaršti. Į šią sritį pusiausvyrą galėtų sugrąžinti pribuvėjos. Jei pribuvėjos ir gimdančios moterys susivienytų ir prabiltų aiškiu balsu, tuomet gal pavyktų pasiekti, kad gimdymas būtų pradėtas vertinti kaip svarbiausia gyvenimo patirtis, o ne kaip medicininė krizė.

Pribuvėjos, siekiančios permainų

Šiuo metu pribuvėjystėje vyksta aktyvus judėjimas, kuris kritiškai nagrinėja kanonines akušerines procedūras ir tiria įvairių įsikišimų į gimdymą rūšis, tame tarpe ir pačių pribuvėjų įsikišimus. Pribuvėjos vis dažniau dalyvauja tyrimuose ir jos yra pirmosiose permainų gretose.

Pribuvėja ištyrė gaktos plaukų nuskutimą ir klizmavimą gimdymo metu ir įrodė, kad nei viena iš šių procedūrų neprisidėjo prie tarpvietės sterilumo. Išskutant padaryti įbrėžimai kaip tik pagerino sąlygas patekti infekcijai, o klizma nepagreitino gimdymo, tik abi procedūros sukėlė didelių nepatogumų motinai.(21)

Pribuvėja vadovavo epioziotomijos kontrolės tyrimui, kuris įrodė, kad epiziotomija neturi pranašumų prieš antro laipsnio plyšimą. Plyšimas yra mažesnė tarpvietės trauma, o epiziotomija taikytina tik tais atvejais, kai neišvengiamai atsirastų tiesiosios žarnos plyšimas.(22)

Tyrimai yra viena iš pagrindinių temų. Kita tema yra tiesioginiai veiksmai geresnei gimdymo globai. 7-jo ir 8-jo dešimtmečio vartotojų judėjimai sukūrė naujus įsitikinimus ir reikalavimus pribuvėjų, kurios susijungė su motinomis, reikalaudamos permainų. Mes supratome, kad permainos, kurios prieštarautų akušerių sukurtai sistemai, ateina tik tada, kai moterys pasako ko jos nori ir pasako tai garsiai ir aiškiai. Pribuvėjos ir moterys dirba kartu, siekdamos tokio gimdymo, kur pripažistama moterų teisė savarankiškai spręsti apie savo kūną.

Gimdymas yra stiprus asmeniškas išgyvenimas, patirtis. Dar daugiau: tai yra ir politinis klausimas. Kai moterys suvaromos į didžiules ligonines kaip galvijai, kai jų pasirinkimui neteikiama reikšmės, arba jos net nesupranta, kad gali būti koks nors pasirinkimas; kai natūralūs gimdymo ritmai ignoruojami, kai jos guli ant gimdymo stalų kaip žuvys ant lentos, iš kurių ruošiamasi daryti file, ir yra šiurkščios prievartinės epiziotomijos objektai - mūsų vakarietiška moters lyties organų suluošinimo forma - visos moterys yra išprievartaujamos. Ir kai po gimimo jų vaikai atimami ir įdedami į plastmasines dėžes, o motinų rankos lieka tuščios, visos moterys yra pažeminamos.

Šiandien pribuvėjystėje randasi naujas sąmoningumas, susijęs su unikalia pribuvėjos profesijos prigimtimi ir su gimdymu, kaip evolicine patirtimi. Pribuvėjos suvokia, kad jos yra gyvybės tarpininkės vaiko gimime. Jos pripažista, kad yra priverstos elgtis kaip tarpininkės tarp akušerių ir moterų. Pribuvėja turi susitvarkyti su moters nerimu gimdymo metu dėl to, ką "jie" ruošiasi jai daryti, ir taip pat su akušerio nerimu, ir paprieštarauti nereikalingam įsikišimui, kuris yra pastarojo nerimo rezultatas. Tai didelis stresas ir pačioms pribuvėjoms, bet dabar, kai jos atvirai apie tai kalba ir dalinasi savo patirtimi, jos gali pradeti kurti strategijas, kaip susitvarkyti su šita situacija.

Antropologiniu požiūriu pribuvėjos visada buvo tarpininkės tarp gamtos ir kultūros. Jos susiliečia su krauju ir kūno skysčiais, ir su žmogumi jo pradiniu egzistencijos momentu. Jos turi pajėgti suprasti stiprius ir esminius jausmus. Jos yra liudininkės pirmojo rankų ištiesimo link naujagimio, kuris yra žmogiškos meilės pagrindas, nes išreiškia šeimos ryšį, yra socialinės organizacijos esmė. Gimstant kūdikiui, pribuvėjos prisiliečia prie dviejų pasaulių - instinktų ir kultūros, harmoningai juos susiedamos. Tas pašaukimas reikalauja ne dominavimo ir kontrolės, bet rūpestingo stebėjimo ir jautraus žinojimo. Tam reikia kantrybės ir geranoriško atsiskleidžiančios gyvybės laukimo. Tai reikalauja sugebėjimo padėti gimdančiajai išlaikyti pasitikėjimą savimi ir savo gimdos galia.

Naujoji pribuvėjystė turi suvaidinti gyvybiškai svarbų vaidmenį moterų judėjime. Ji yra pačiame centre perversmo, kuriame moterys pareikalavo atgal savo kūnų, išmokdamos pažinti, suprasti ir pašlovinti juos. Ši naujoji pribuvėjystė suteikia plačią versmę keliui, kuriame moterys atranda jėgą ir seserystę, atsigręždamos pagelbėti ir paremti viena kitą nuostabios ir galingos patirties, gaunamos vaikui gimstant, metu.

Nuorodos

1. The Tao The Ching. This particular translation is from John Heider, The Tao of Leadership, Wildwood House, 1986.

2. Mary Chamberlain, Old Wives' Tales, Virago, 1981; Jean Donnison, Midwives and Medical Men, Heinemann, 1977.

3. Jean Donnison, "The development of the occupation of midwife; a comparative view", Midwifery is a Labour of Love, Maternal Health Society, 1981, p.p. 38-52.

4. Jean Towler and Joan Bramall, Midwives in History and Society, Croom Helm, 1986, p.125

5. Alice Clark, Working Life of Women in the Seventeenth Century. Routlege, 1982, quoted in Margaret Connor Versluysen, "Old wives" tales? Women healers in English history, in Celia Davies (ed.), Rewriting Nursing History, Croom Helm, 1980.

6. Mary Chamberlain, op. Cit.

7. R. White, Social Change and the Development of the Nursing Profession, Kimpton, 1978.

8. Irvine Loudon, personal communication, and Irvine Loudon, "Puerperal fever, the strepthococcus and the sulphonamides, 1911-1945", British Medical Journal, vol. 295, 1987, p.p. 485-9.

9. G. Geddes, Puerperal Septicaemia: Its Causation, Symptoms, Prevention and Treatment, John Wright, 1912.

10. Elizabeth Davies, Heart and Hands: A Guide For Midwifery, John Monroe, 1981.

11. A. Mangay Maglaceas and John Simons, "the potential of the traditional birth attendant", WHO Offset Publication, no. 95, 1986, in Childbirth Alternatives Quarterly, vol.8, no.3, Spring 1987, p.12.

12. J.Garcia, S. garforth and S. Ayers, "Midwives confined? Labour ward policies and routines", in A. Thomson and S. Robinson (eds), Research and the Midwife Conference Proceedings, King's College, London, 1985; "Royal College of Midwives" Evidence of the Review Body for Nursing Staff, Midwives, Health Visitors and Professions Allied to Medicine for 1987", Midwives' Chronicle, vol. 100 (supplement), 1986, p.p. 1-39; Editorial, "Midwives of the future", Lancet, vol. 1, 1987, p.p. 664-6.

13. Mavis Kirkham, "A feminist perspective in midwifery", in C. Webb (ed.), Feminist Practise in Women's Health Care, John Wiley, 1986.

14. Mavis Kirkham, op. Cit., pp. 35-50.

15. Mavis Kirkham, op. Cit.

16. Figures for Italy, the Netherlands and Denmark from Statistical Office of European Communities, Demographic Statistics; figures for Finland, Sweden and the USA from United Nations, Demographic Yearbook.

17. B.M. Morgan, C.J. Bulpitt, P. Clifton and P.J. Lewis, "The consumer attitude to obstetric care", British Journal of Obstetrics and Gynaecology, vol. 90, 1984, pp. 624-8; S. William, M. Hepburn and C. McIlwaine, "Consumer view of epidural analgesia", Midwifery, vol. 1, 1985, pp. 32-6.

18. Michael Klein, Ivor Lloyd, Christopher Redman, Michael Bull and A.C. Turnbull, "A comparision of low-risk pregnant women booked for delivery in two systems of care: shared-care (consultant) and integrated general practice unit", Parts I and II, British Journal of Obstetrics and Gynaecology, vol. 90, 1983, pp. 118-28.

19. From the testimony of Sally Tom of the American College of Nurse-Midwives in Nurse Midwifery: Consumers' Freedom of Choice. Hearing Before Subcommittee on Oversight and Investigations of the Committee on Interstate and Foreign Commerce. House of Representatives, 18 December 1980.

20. Ivan Illich, Medical Nemesis: The Expropriation of Health, Pantheon Books, 1976.

21. Mona L. Romney, "Pre-delivery shaving: an unjustified assault?", Journal of Obstetrics and Gynaecology, vol. 1, 1980, pp. 33-5; Mona L. Romney and H. Gordon, "Is your enema really necessary?", British Medical Journal, vol. 282, 1981, pp. 1269-71.

22. Jenny Sleep et al., "West Berkshire perineal management trial", British Medical Journal, vol. 289, 1984, pp. 507-90.
Versta iš: "The Midwife Challenge" ed. by Sheila Kitzinger. Sheila Kitzinger įvadinis straipsnis "Why women need midwives", pp.1-20, Pandora Press, London, 1989.

Vertė Rasa Kabailaitė ir Rimas Kavaliauskas

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“