Aš atėjau iš...

Jūs esate čia: Gimtis » Gimdymas » Vandenyje » Aš atėjau iš...

Aš atėjau iš...

Ar rastum šiandien žmonių, kurie nustebtų, prakalbus apie "vandeninius gimdymus" ir "vandens vaikus"? Vieniems tai fėjų pasaka, kitiems - nepasitikėjimą keliantis dalykas, tretiems tai dvasinio tobulėjimo kelias. Užsienyje šis reiškinys jau seniai surado sąlyčio taškų su klasikine medicina.

Visose kultūrose egzistuoja esminiai gyvybės virsmai - žmogaus pradėjimas, jo gimimas ir mirtis. Šiais tiltais žmogus pereina į naują būvį. Didieji potyriai, kai siela išgyvena didžiausius pasikeitimus, yra tautos dvasinės kultūros dalis. Mitais, apeigomis, įvairiausiais draudimais ir simboliais atskleidžiamos svarbiausios kultūros vertybės, vertinimai ir stereotipai. Tada supranti, kodėl gimtis, toks unikalus ir individualus išgyvenimas, virto "operacinių teatru", kuriame fiziologija ir techninės priemonės atlieka svarbiausius vaidmenis. Pasiklausykime, ką sako apie mūsų amžiaus vidurį antropologai. Žvilgtelkime į septintą dešimtmetį.

Žmonijos vertybės ir tikėjimai remiasi mokslu, technologija, patriarchatu. Šios esminės vertybės aiškiai įsilieja į Gimties virsmą per įvairiausias procedūras. O jos yra privalomos visose konsultacijose ir ligoninėse (registracija, kraujo ir šlapimo tyrimai, klizmavimas, guldymas ant stalo, elektroniniai monitoriai, vaistai, epiziotomija ir t.t.) Ne visos jos yra mediciniškai pagrįstos. Tai ritualai, kuriais moteris, vyras ir vaikas inicijuojami į racionalios sistemos šerdį.

To laiko mitas skelbė: "Kuo labiau valdysi gamtą, tuo greičiau ją pavergsi". Tikėdama šiuo mitu, žmonija nukreipė savo sugebėjimus ir protą kurti mašinoms, kontoliuojančioms Gamtą, nes tiesiogiai jos apvaldyti negalėjo... Sužavėti techniniais laimėjimais, žmonės ėmė manyti, kad jų kūnai yra mašinos, kurias galima keisti, rekonstruoti, pagerinant jų veikimą. Išgryninę vyriško kūno, kaip mašinos, idėją, žmonės įtvirtino ją kaip pastovumo ir patikimumo simbolį. Savo tobulumu jis pranoko moters kūną, paklūstantį gamtos dėsniams, jausmingą ir irracionalų.

Metafora, kad vyro kūnas mašina, o moters kūnas nevykęs, suformavo moderniosios akušerijos filosofiją. Jos paplitimas sukėlė pribuvėjų, kaip kastos išnykimą bei vyrų ginekologų, vadovaujančių gimdymo metu, atsiradimą.

Ligoninė yra fabrikėlis - kuo daugiau prietaisų, tuo geriau. Ji tampa svarbesniu už šeimą ir asmenį socialiniu vienetu, todėl gimdymas priklauso ligoninei, valstybei, o ne šeimai... Steriliai kvepėdamas prasidėjo moters-motinos valdymo metas.

Ėjo dešimtmečiai... Aktyvus gimdymo valdymas tapo madingas.
Gimdančios moterys virto pasyviomis pacientėmis, visa atsakomybė perėjo į gydytojų rankas. Tai vertė juos imtis "saugumo" priemonių. Gimties skatinimas ir nuskausminimas tapo kasdienybe; padaugėjo Cezario pjūvių, atsirado epidiūrinė nejautra, pamažu geso žinios, kaip priiminėti vaikelius, ateinančius į žemę sėdynukėmis ar kojytėmis, geso pribuvėjystės amatas, menas padėti moteriai ir būti su ja. Gimtis namų laisvėje dengėsi užmaršties snaigėmis...

Ir užgimė laikas, kai moterys panoro susigrąžinti pasitikėjimą savo kūnu, kuris tūkstantmečius žinojo, kaip išauginti vaiką ir atsiverti jo atėjimui, atsikratyti gimdymo baimių, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, prisiminti, kad ji yra laisva būtybė, galinti pasirinkti tai, kas jai mieliausia. Prisibėgioję geležiniais XX amžiaus laiptais, mes ir vėl sugrįžome prie cikliškos pasaulėjautos pradų. Pagarbesnis žvilgsnis į besilaukiančią moterį ir vaiką, gilesnis požiūris į gimtį namuose ar vandenyje skelbia dvasinio Atgimimo laiką. Tai Žmogiškojo Renesanso pradžia.

Atverkime langus į kitų tautų kultūrines gelmes ir atsipalaiduokime nuo minties, kad yra tik vienas teisingas kelias vaikui gimti - išvysti pasaulį sausumoje ir ligoninėje.

Vanduo yra mūsų Motina

Prieš milijonus metų mus sūpavo Jūros Lopšys, devynis mėnesius mes plaukiojome Motinos įsčių vandenyne. Vanduo yra universali esybė, vienijanti augalus, gyvūnus ir žmones. Jis skelbia Gyvenimą. Moteris, gerbianti gamtą savo viduje, be baimės panyra į vandenį. Jame saugu kaip ir sausumos namuose, jame saugu ir ateinančiam kūdikiui.

Moterys 60-aisiais pradėjo gimdyti vandenyje, norėdamos atgimti gimtyje, norėdamos be vaistų ir kitų įsikišimų susilaukti kūdikio. Jų pramotės tai darė tūkstantmečius. Istorijoje apstu faktų, pasakojančių apie moteris, pradedančias vaikus jūrų lagūnose ar upių deltose, gimdančias gamtiniuose telkiniuose ar baseinuose. Prisiminkime legendą apie deivės Afroditės gimimą iš jūros putos. Senovės šumerų žodyne "Mari" reiškia ir jūrą, ir įsčias. Afroditė Mari, stovinti ant delfino, yra visko, kas kilę iš vandens ir susižavėjimo, Motina.

Kita istorija papasakota moters, kilusios iš Panamos salų. "Prieš gimstant vaikeliui, hamake, kuriame guli duodančioji gyvybę, prakerpama skylė, pro kurią jis ir įkrenta į dubenį su jūros vandeniu. Mokyto žmogaus darbas baigtas, ir abu keleiviai perduodami rūpestingoms bendruomenės moterims."

Yra aprašytas vandeninis gimdymas Prancūzijoje 1805 metais. Visą parą gimdžiusios moters jėgos pradėjo silpti. Tada gydytojas pasiūlė įlipti į statinę su šiltu vandeniu. Moteris atsipalaidavo, sušilo, o po pusvalandžio savo balsu šio pasaulio monotoniją pagyvino kūdikis.

Vanduo buvo naudojamas ir mūsų vakarietiškose visuomenėse, prieš prasidedant čiaupų ir vonių erai. Šio šimtmečio pradžioje, kai beveik visos gimdydavo namuose, tėvas valandų valandas praleisdavo, kaitindamas vandenį. Taip jis susidorodavo su jauduliu, sukurdavo jaukią aplinką savo žmonai ir lyg burdavo vandeniu, kad viskas praeitų sėkmingai.

70-ieji prasidėjo tikru perversmu. Vienu metu keliose valstybėse nualmėjo jau moksliškai pagrįstos ir praktiškai patikrintos vandeninių gimdymų ir kūdikių plaukimo idėjos. Rusija padovanojo pasuliui du unikalius reiškinius: pasiruošimo gimdymui idėją (po kelių metų tapusią F. Lamazo psichoprofilaktiniu metodu) ir Igorio Čarkovskio akvatines (vandenines) teorijas. Štai keletas teiginių: moteris gimdymo metu turi teisę pasirinkti norimą padėtį, vietą, žmones; gimdymas vandenyje sumažina kūno įtampą ir stresą; vaikui palankesnės sąlygos gimti vandenyje, jei jis yra mažo svorio ir silpnas - jis nejunta staigaus temperatūrų pokyčio, ramiai prisitaiko prie didesnės vandens erdvės, nepatiria staigaus gravitacinio smūgio.

Pasitikėdamas moterimi ir norėdamas sukurti sąlygas, kuriose ji išliktų savimi, prancūzų gydytojas Michel Odent pritarė jos norui "išplukdyti vaikelį" į vandenį. Pitiveryje ligoninėje moterys gimdė, kaip norėjo - tupėdamos, sėdėdamos, dainuodamos... Gydytojas atsisakė vadovavimo ir vyriško požiūrio į gimtį. "Kas gera mamai, gera ir vaikui", - taip jis aiškino.

Atvykęs į Angliją, M. Odent Londone įkūrė Pirminės sveikatos centrą. Jo avangardines mintis - patarnauti moteriai ir mokytis iš jos - priėmė ir konservatyvioji Anglijos gydytojų visuomenė.

Janet Balaskas įkūrė Aktyvios gimties centrą Londone. Jos tvirtybė padrąsino moteris, ir vieną dieną jos "nulipo" nuo patogaus gydytojams gimdymo stalo. Dabar jau visuotinai priimta gimdyti taip, kaip patogu būsimai mamai. Centras gamina nešiojamus baseinus, įrengia vandeninio gimdymo palatas ligoninėse.

Sheila Kitzinger išsamiausiai išanalizavo moterystės ir motinystės svajas ir problemas. Jos knygos supurtė sustabarėjusius įsitikinimus apire gimties pavojus. "Moteris turėtų gimdyti tokioje aplinkoje, kokioje mylisi. Gimtis ir seksualumas neatsiejamos kūrybos dalys".

Vandeninių gimdymų populiarumas vis didėjo. Jie atkeliavo į Naująją Zelandiją (Vaivorykštės delfino centras Tutukakoje), JAV (Kalifornija, Masačūsetsas, Nevada, Oregonas ir t.t.), Anglija, Belgija, Skandinavija, Pietų Afrika, dalis Vokietijos. Baseinai ir vonios statomos ligoninėse, nešiojamus baseinėlius šeimos nuomuojasi gimdymams namuose. Nėščių ir gimdančių moterų potraukis vandeniui mįslingas. Vanduo vilioja, glosto lyg mylimojo rankos, atpalaiduoja kaip švelnūs pribuvėjos prisilietimai. Kūdikiai pamato pasaulį per žalsvą vandens skliautą ir, be skausmo pramerkęs akis, žvilgsniu palaimina savo tėvus.

Tarptautinė vandeninių gimdymų asociacija (Oregonas, JAV) vadovaujama Barbara Harper, renka informaciją apie vandeninius gimdymus visame pasaulyje. 1997 m. ji surengė tarptautinę konferenciją. Geriausi šios srities žinovai, praktikai ir smalsuoliai susitinka konferencijose. I-oji tarptautinė vandeninių gimdymų konferencija įvyko 1988 m. Paryžiuje, II-oji, suvienijusi tai akimirkai 1200 dalyvių, vyko 1995 m. Londone.  III-oji įvyko Oregono pakrantėje, JAV, 2000 m. rugsėjo mėnesį.

1995 m. Londono konferencijos apibendrinančios tezės:

*statistiniai duomenys skelbia, kad vandeniniai gimdymai yra saugūs ir vaikui, ir mamai;
*vandens poveikis mažina medikamentinį kišimąsi, komplikuotų gimdymų tikimybę;
*palengvina dvynių bei gimstančių sėdyne gimimus;
*vanduo nesukelia didesnio kraujavimo ar infekcijos, lyginant su sausumos gimdymais.

Jurga Švedienė

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“