Vilmos pasakojimas apie trečią ateinantįjį

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Kaip vaikai iki mūsų prisibeldė. Patirtys iki nėštumo. » Vilmos pasakojimas apie trečią ateinantįjį

Vilmos pasakojimas apie trečią ateinantįjį

Jau turim du sūnus. Gyvenimas pasikeitęs iš esmės. Nerūpestingos ilgalaikės kelionės virto rūpestingomis trumpalaikėmis, rūpestinga darbinė veikla virto lyg ir nerūpestinga, bet niekad nesibaigiančia namine veikla. Ir, kai antrajam sūneliui jau sukako 2 metukai, protingai pasvarsčiusi, nusprendžiau gelbėti kerpėjančias savo proto atsargas ir jau gal įsikinkyti į kokią visuomeninę pareigą. Prisipažinsiu, nuolat turėjau tokį jausmą, kad tą mano gyvenimą reiktų kažkaip įprasminti. O ta prasmė vis žaidė su manimi slėpynių (ir, tikriausiai, tebežaidžia..)

Kai sueities metu su vyru saugodavomės, vis toks keistas jausmas apimdavo, kad patys save apgaunam, vengiam kažko, ko neįmanoma išvengti. Vasarą keletą dienų praleidau gamtos stovyklose, tokiose, kurių tikslas – susitikti su savimi, pažįstant žemę, vandenį, orą, ugnį. Taip šiek tiek indėniškai :). Jutau, kad mano dvasios lauke lyg kažkas sklando, nežemiškas ir neapčiuopiamas, ir taip užsimaniau atsiverti pasaulio tėkmei, kuri yra išmintinga pati iš savęs, ir ne mūsų valiai ją kreipti pagal savo įsivaizdavimą.

Ir po pusantro mėnesio manyje apsigyveno vaikelis. Kelias dienas nieko vyrui neprasitariau, mat jis kaip tik turėjo išvažiuoti i Krymą, į tokį jogos – ne jogos seminarą. Surašiau naujieną ant lapelio, įdėjau į levandų maišelį ir paslėpiau jo kuprinėje tarp drabužių. Atsisveikindamas prieš kelionę į oro uostą, jis dar lyg tyčia prasitarė apie tos nakties sapną apie kelių metų mergaitę - dukrytę, kurią prie savęs glaudė ir niekad nepalikti žadėjo... Aš tik šypsojausi. Vyrui išvykus, po kelių dienų jau tikėjausi iš tolybių mane pasieksiančio nuostabos šūksnio. Bet jo vis nebuvo, pasirodo, vyrui tas maišelis ypatingo smalsumo nesukėlė. Paprašiau patikrinti. O jau tada buvo geeera - abiems mums skirtingose šalyse ir turbūt visiems žmonėms tame 2000 kilometrų kelyje tarp mūsų...

Vis dar nežinau, stiprybė tai mano ar silpnybė – vaikus gimdyti. Laukiu žmogaus, tikiuosi, Dievulis suteiks ramybės.
Štai klausimas: ir kas yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj mažylių poreikiams ir indams neplautiems, ar su tikslu prieš buitines marias į kovą stot, pasaulį apskraidyti... 

2009

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“