Ilonos istorija

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Kaip vaikai iki mūsų prisibeldė. Patirtys iki nėštumo. » Ilonos istorija

Ilonos istorija

Mes su vyru turime dukrytę Godą Vaidilutę, kuriai tuo metu buvo 6 metai. Mano pirmas gimdymas buvo labai sunkus, net, sakyčiau, traumatiškas, sąrėmiai tęsėsi ilgą laiką, labai skausmingi, ir gimdymas neprogresavo. Davę visus nuskausminamus gydytojai pamatė, kad vaiko širdelė plaka nereguliariai ir nusprende daryti Cezario pjūvį. Pogimdyvinis laikotarpis taip pat buvo ne ką lengvesnis, žaizda ilgai negijo, kiekvienas vaiko pakėlimas buvo skausmas.
Aš po tokio gimdymo ilgai nesiryžau net pagalvoti apie antro vaiko turėjimą. Mano vyras taip pat buvo vienintelis vaikas šeimoje ir neturėjo poreikio turėti daugiau vaikų.

Tačiau atėjo laikas, kai Godutė pradėjo klausinėti apie broliuką ar sesutę. Pirma tai buvo teiravimaisi, tačiau jie vis dažnėjo ir dažnėjo. Ji klausinėjo, iš kur vaikai atsiranda, ar juos nusiperki parduotuvėje? Sakiau, kad ne, vaikai ateina kaip gėlytės, pasodini sėkla į žemę, ir iš jos užauga gėlyte, panašiai tėtis duoda mamai savo sėklą, ir užauga vaikelis. Dar jos draugė patarė, kad reikia Dievo prašyti, kad duotų lėliuką, ji taip dariusi, ir jiems davę. Nuo tada jos misija pasidarė gauti tą sėklą ir duoti mamai, kad pas mus užaugtų vaikelis.

Rytais atsikėlus, ji eidavo pas tėtį prašyti sėklos, kad galėtų ją įtrinti man į pilvą, Vytas duodavo jai kokį daiktą, pakliuvusį po ranka, ir ji įsivaizduodavo, kad dabar jį įtrynus man į pilvą, užaugs lėliukas. Tačiau tas žaidimas ilgai tęstis negalėjo, kuo ilgiau ji taip žaidė, tuo labiau nusivildavo, kad nieko iš tikrųjų neįvyksta. Tada ji pradėjo prašyti Dievo, kad jis jai padėtų. Ji prašė Dievo ir mūsų, jei ne kiekvieną dieną, tai pakankamai dažnai, kad priverstų mus susimąstyti. Po kiek laiko mes pasidavėme ir apsisprendėme, kad gal bandysime turėti antrą vaikelį. Keli menesiai praėjo bandant, tačiau nieko neįvykdavo, tuo tarpu Godutė vis laukė ir klausinėjo, kada jau jis ateis.

Vienu metu ji nustojo klausti, mums net keista pasirodė, gal ji pamiršo, gal jai jau atsibodo klausinėti vis apie tą patį, gal prarado viltį? Tačiau kartą ji kaip niekur nieko mums pareiškė, kad mes jau turime lėliuką, mes susižvalgėme, sakėme: „Iš kur tu žinai, kad mes turime? Mes patys dar nežinome'“. Ji sako: „As nežinau, iš kur, bet mes jau turime.“ Mes nusišypsojome, pagalvojome, kad laki ta jos fantazija, ir palikome tą temą. Po dviejų savaičių aš sužinojau, kad iš tikrųjų jau laukiuosi, negalėjau patikėti Godutes nuojauta. Buvo stiprus jausmas, kad ji pasikvietė tą sielelę ir žymiai anksčiau su ja užmezgė ryšį nei mes. Vėliau, kai tik sužinojome lytį, ji iš karto mums pareiškė, koks bus jo vardas – Gintaras. Mes ilgai galvojome, dėl vardo niekaip negalėjome apsispręsti, tuo metu Godutė piešė „milijonus“ piešinių, skirtų Gintarui, jo vardas buvo ant kiekvieno piešinio, ant kiekvieno kampo. Nors mes galvojome apie kitus vardus, tačiau Gintaro vardas visa laika žiūrėjo mums tiesiai į akis, ir mums nieko neliko, kaip tik ir vėl priimti tą jos sprendimą. Matyt, taip skirta.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“