Ką atneša vardai. Mamos Halinos pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Kaip vaikai iki mūsų prisibeldė. Patirtys iki nėštumo. » Ką atneša vardai. Mamos Halinos pasakojimas

Ką atneša vardai. Mamos Halinos pasakojimas

Kartą, rodos, jau taip senai, vyras manęs paklausė, koks vaikelio vardas man patiktų… Patylėjau, pamąsčiau ir pasakiau, jog mane jau lankė šis klausimas, ir kad tąkart pati sau pagalvojau – patiktų vardas Paulina. Priešingai nei mergaitės, joks berniuko vardas galvoje kažkodėl neskambėjo. Vyras sutiko, kad ir jam gražus šis mergaitės vardas. Po to dar paklausė, ar žinau, ką vardas reiškia, iš kur kilęs. Nežinojau.

Pasidomėjau. Reikšmė mane tąkart nuvylė – “lot. maža, mažutė”. Rodės, nei tinka, nei patinka. Sutrikau. Pagalvojau, kuria prasme maža? Kaip žmogus…? Kaip siela ar kūnas? Neradau savyje prasmingo atsakymo. Palikau tai. Tiesiog žinojau ta reikšmę, bet daugiau nesigilinau, ir tiek. Vardas buvo širdžiai mielas, maloniai skambėjo lūpose, būtent tai atrodė svarbiausia. Nepažinojau nieko tokiu vardu, būsimas tėtis taip pat. Buvau tik girdėjusi iš kadaise pažįstamo žmogaus. Taigi nuo to laiko, svajodami apie vaikelį, kartais nedrąsiai ištardavome vardą ‚Paulina‘. Gal jaukinomės jį...?

Po kurio laiko manyje apsigyveno Sielelė, kaip aš mėgau sakyti. Nėštumo metu nepriaugau jokio papildomo svorio, neskaitant to, kas priklausė namukui-pilvukui. Nedidelis jis buvo, kaip daug kas anuomet pastebėdavo. Artėjant atomazgai gydytoja paminėjo, kad vaikutis nėra didelis. Taip pat paprašiau, kad fėja-pribuvėja prieš gimdymą apžiūrėtų: vaikelis iki 3 kilogramų. Bet tai man jokios įžvalgos dėl vardo nepateikė, nesusiejo nieko. Ko laukiamės nežinojome, tačiau nuojautos sklandė ore... tokios mergaitiškos...

Gimtis. Nuostabi tokia, visad prisiminsiu. Gal kiek netikėta, bet daugeliui taip būna - juk nežinia kada, todėl visada staigmena. Namuose, pamenu, vyravo ramuma. Tokia, beje, dabar ir mano mergaitė – rami. Laikėme tądien ją rankose, graudinomės, negalėjome patikėti, atsižiūrėti. Tokia, na tokia.... Dievulio duota, angelų palydėta.
 

Aš neturėjau jokio vaizdinio, kas yra mažas ar didelis vaikelis, lyginant vieną su kitu. Na, gimsta tai jie juk visi mažulyčiai... Nė vienas dar negimė iš karto didelis - juokaudavau. Tačiau, kai su dukrele ėmėme rodytis žmonėse, dažnas pabrėždavo, jog neva tokia jau visai mažutė-mažulytė. Stebėdavosi išgirdę kiek jai laiko, manydami jog mažiau. Tuomet pridurdavo, jog matyt gimė anksčiau. „Tikrai ne per anksti“,– pridurdavau aš. Kaip taisyklė sekdavo smalsus klausimas, kokio svorio gimė. Atsakydavau - 2,6 kg. „Oi, kokia mažutė!“.
 

Štai taip pagaliau aš, Paulinos mama, suvedžiau visus siūlelius į voratinklį, kaip aiškų vaizdinį – mano mažutė dukrelė savo vardą iš tiesų atsinešė. O gal vardas atnešė ją... Štai ir mįslė - kuris pagal kurį?
 

2009

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“