A. ir R. pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » A. ir R. pasakojimas

A. ir R. pasakojimas

A. Prieš šešis metus pagimdžiau trečią mergaitę. Buvo labai sunkus gimdymas. Su skatinamaisiais, daug problemų buvo. Grįžau namo ir pasakiau vyrui, kad tai viskas, mano paskutinis gimdymas, daugiau aš nebegimdysiu vaikų. Dar atsimenu taip pasakiau, jeigu tu dar norėsi kokio vaiko, tai žinok, aš mirsiu, jeigu gimdysiu. Nes toks baisus buvo tas mano gimdymas. Vyras tada pajuokavo, nenusimink, sako, į vandenį gimdysim. Kažkada, kažką gal buvo matęs, kokius filmus, kaip su delfinais gimdo. Žodžiu, nebeplanavau vaiko turėti.

Tas noras, turėti vaiką, man atsirado gal tada, kai prisiekiau Dievui pagimdyti vaiką. Buvo taip. Vyras vis užsimindavo, kad nori dar vieno vaiko. Bet aš šalinausi tos minties, aš bijojau apie tai net pagalvoti. Ir štai vieną žiemą vyras išvažiavo į Uzbekiją. Jis išvažiavo savaitei, daugiausia dviem, bet negrįžo visą mėnesį ir nei žinios, nei telegramos, nieko. Aš labai labai pergyvenau. Ištisom naktim verkdavau ir nežinojau kur dėtis. Dingo ir viskas. Aš galvojau, galvojau, ką daryti. Nusprendžiau, kad reikia mišias užpirkti. Nuėjau į bažnyčią pas kunigą užsakyti mišias, bet kunigas sako, dabar negaliu, tiktai po mėnesio. Aš pradėjau verkt stovėdama pas tą kunigą. Sakau, man būtinai reikia, nes mano vyras dingo, kad tik viskas laimingai baigtusi. Sako, gerai, rytoj atlaikysiu tas mišias. Grįžau namo ir pradėjau labai stipriai melstis, nemokėjau aš tų potierių, savais žodžiais meldžiausi ir maldavau Dievo, padaryk viską, kad tiktai grįžtų mano vyras. Jeigu jis grįš aš jam prigimdysiu vaikų tiek, kiek jis norės. Pirmoj eilėj prisiekiau Dievui, kad aš gimdysiu. Su ta mintim susitaikiau. O taip man buvo baisi ta mintis, kad dar kartą gimdyt, toks baisus buvo tas trečias gimdymas. Grįžo, aišku, tas vyras. Viskas baigėsi laimingai…

Po kiek laiko aš išvažiavau į Sveikatos mokyklą. Bebūnant mokykloj labai pasikeitė mano gyvenimas. Jis pasisuko 180 laipsnių kampu. Labai pradėjau bendrauti su gamta, su saule. Atsisakiau mėsos. Aplamai ta mokykla mane labai pakeitė. Ten rytais bėgiodavau į jūrą maudytis. Netoli Birutės kalno buvo tokia aikštelė. Toje aikštelėje augo 6 eglės, tokioj žalioj žalioj pievoj. Dvi didelės ir aplinkui keturios mažos. Aš bėgu su savo kaimyne ir sakau, Onute, žiūrėk, kokia graži eglių šeimyna. Čia, sakau, mano šeimyna. Grįždamos nusprendėm suskaičiuoti, kiek ten tų eglių... Pagalvojau, turi būti šeštas šeimos narys. Prie manęs pradėjo kabintis mintys, kad tikrai man reikia vaiko. Ir kažkaip taip palaipsniui palaipsniui ir subrendo ta mintis, kad mes turėsim vaiką, ir aš pati pradėjau jo norėti. Anksčiau norėjo vyras, o paskui aš pati pradėjau labai norėti.

Aš pradėjau važinėti pas pribuvėją į kursus, ėmiau ruoštis, skaityti visokią literatūrą, tuom pradėjau labai domėtis. Man labai patiko Leboyer knygutė "Gimimas be prievartos". Nusprendžiau, kad per gimdymą viską padarysiu, kad tiktai tam vaikui būtų lengvesnis kelias ateiti į šį pasaulį. Kai gimdai ligoninėje, paprastu būdu ir neparuošta, nieko tu ten nežinai, draskaisi, blaškaisi, rėki, kad tik tau kokių vaistų prileistų prašai, kad tiktai tą skausmą nuimtų ir panašiai. O dabar per visą nėštumą ruošiausi. Tikrai žinojau, kad skaudės, bet galvojau, vien tik apie vaiką galvosiu ir viską padarysiu. Ir Šemetos kursus lankiau. Man ten patiko. Kvėpavimo gerai išmokino. Šemeta paruošė, kaip gimdymo metu sau palengvinti. Ir labai pergyvenau visą laiką, kad neatsidarys kaklelis, nes trečią vaiką skatino dėl to, kad neatsidarė kaklelis. Tai buvo mano pagrindinė problema. Šito aš ir bijojau. Galvojau, ir vėl neatsidarys kaklelis. O Šemeta labai paprastai paaiškino, jeigu moterį atveža į ligoninę, jinai bijo, įsitempusi, raumenys įsitempę, dėl to ir neatsidaro kaklelis. Svarbiausia nugalėti baimę. Ir man tai taip patiko, aš taip patikėjau, kad tikrai taip yra ir aš supratau, kad aš nugalėsiu tą baimę. Aš nebijosiu. Ir supratau, kad nebebus problemų su tuo kakleliu.

> Taip iš tikrųjų ir buvo?

A. Taip iš tikrųjų ir buvo. Labai stipriai mus paruošė pribuvėjos kursai. Kai lankėme tuos kursus aš galvojau, kad gimdysime dviese su vyru. Man atrodė, kad mes puikiai paruošti, viską žinom. Vyro klausiu, ar tu pasitiki savo jėgom, ar galėsi viską padaryt? Jisai, sako, taip, gerai. Bet mes labai pamilom pribuvėją. Aš ėmiau galvoti, kad be jos gimdyti aš negalėsiu. Man reikia, kad jinai šalia būtų. Nes man ji buvo toks nuostabus žmogus. Belankant kursus Vilniuje atsirado dar viena kaunietė, pasirodo, mūsų kaimynė. Irgi su ja labai susidraugavom. Ir aš pagalvojau, kad šalia mano gimdymo turėtų būti šitos dvi moterys. Man tų dviejų žmonių labai reikėjo. Ne iš medicininės pusės, kad jos man padėtų kaip daktarai, bet iš energetinės pusės. Nuo jų tokia gera šiluma sklinda, šalia jų taip ramu, gera, saugu. Mes jas labai pamilom. Ir labai norėjom, kad jos šalia mūsų būtų. Labai pergyvenau, kad pribuvėja nebūtų kur išvažiavusi, kai man reikės gimdyti.

R. Mes gyvenam tokioj šaly, kur negalima gyventi be problemų. Užsidarei ir daugiau niekas neegzistuoja. Ji, aš ir mūsų vaikai. Vis tiek slegia nuolatinės problemos, ką valgyti, kaip uždirbti. Ir nutolsti nuo to, kad, va, jau tuoj, tuoj turi ateiti į šitą pasaulį nauja gyvybė. Mes pasišnekėdavom atvirai apie visus už ir prieš, ir aš sakydavau, jaučiu, kad nėra dar tokio gilaus ryšio, kad aš būčiau tiek pasiruošęs, ir mes dviese galėtume tą vaiką priimti. Gal mums reikėjo užsidaryti nuo viso pasaulio. Jinai nustojo bendrauti su visais aplinkiniais.

A. Aš tuo metu labai į save įėjau. Iki tol aš labai blaškiausi. Labai stipriai save išliedavau. Kam nors ką pasakoju, emocijų pilna ir tiktai tra-ta-ta-ta, viską išlieju. Ir vienas draugas mane pamatęs, sako, tu gi nėščia, sako, negalima šitaip, tu kaupkis, dabar savyje tą energiją laikyk, neišsidrabstyk. Tą akimirką aš ir nusprendžiau, kad turiu labai stipriai į save įeiti ir susikaupti. Paskutinę savaitę prieš gimdymą aš išvažiavau į Panemunę. Į mišką. Gyvenom tokiame profilaktoriume. Aš viena buvau. Draugė pas mane atvažiuodavo. Per visą laikotarpį į baseiną vaikščiojau, maudžiausi. Labai stipriai su gamta bendravau. Namuose kiekvieną vakarą sėdėdavau balkone ir nuleisdavau saulę. Tuo momentu maldą kokią sukalbu. Jutau didžiulį poreikį būti gamtoj. Aš net pagalvodavau, jeigu man reiktų kur nors miške gimdyt, aš labai lengvai ir paprastai pagimdyčiau. Man toks noras kildavo, išeiti ir kur nors miške pasigimdyti tą vaiką.

Taigi savaitę praleidau toje Panemunėje. Šeštadienis buvo paskutinė diena, mane parsivežė vyras namo. Nuvažiavom dar visi į baseiną, paplaukiojom, grįžau namo. Vyras pasiėmė vaikusir išvažiavo į naują butą valyti langų. Aš sėdžiu ir sakau, aš nenoriu kraustytis į naują butą. Keturiolika metų pragyvenau čia, čia mano pirmosios dukros gimė ir visos trys užaugo. Man taip graudu pasidarė, kaip aš paliksiu savo prūdą, kuriame nuolat maudžiausi, savo saulę. Tokia panorama graži, jokio namo priešais, ganyklos, prūdas ir leidžiasi saulė. Kiekvieną vakarą tą vaizdą matau. Ir aš pradėjau verkti. Vyras sako, neverk, pabūk čia, mes važiuojam į butą, aptvarkysim, pakabinsim užuolaidas ir tave vakare atsivešim parodyti. Jeigu norėsi pasiliksi, nenorėsi, nepasiliksi...

Jie išvažiavo, o mane apėmė toks nerimas. Aš vaikštau iš kampo į kampą, man taip negera. Pradėjau jausti, kad mirsiu. Toks stiprus jausmas - aš tikrai mirsiu. Galvoju, reikia susirasti lapą popieriaus, tušinuką, parašysiu atsisveikinimo laišką. Vrui parašysiu, kad mano mergaičių nenuskriaustų. Bet galvoju, ne, viso šito nereikia rašyti, aš gi žinau, koks jis žmogus. Jis gi padarys, jeigu aš ir mirčiau, viską dėl jų. Apsisprendžiau to laiško nerašyti, bet sėdžiu ir verkiu. Jėzau, jeigu aš mirsiu, kas mano vaikus augins? Aš nenoriu mirti. Aš nebijau tos mirties, bet aš nenoriu mirt. Taigi mano vaikai liks. Ir tokia paniška baimė. Viena blaškausi, galvoju, kažkam skambint reikia. Galvoju, skambinsiu draugei, gal ji mane paguos. Ne, draugė šiuo atveju manęs nepaguos. Ji kaip visada išsityčios iš manęs. Nes dar Panemunėj, tą paskutinę savaitę iki gimdymo, aš jai sakydavau, aš jaučiu, aš jaučiu, kad aš mirsiu. Ji visą laiką juokdavosi iš manęs, na, ir durnė, sakydavo. Galvoju, reikia skambinti pribuvėjai, bet galvoju, ne, jos netrukdysiu. Paskambinsiu ir sakysiu, aš mirsiu? Galvoju, nesąmonės kažkokios. Atsiguliau ant sofos, įsijungiau televizorių. Bandysiu televizorių žiūrėt. Žiūriu, žiūriu tą televizorių, ne, nesižiūri niekas. Išjungiau tą televizorių ir sėduosi imti ragelį, galvoju, ne, vis tiktai aš skambinu pribuvėjai. Aš tiktai atsisėdau, pasiėmiau telefoną ir kažkas šliūkšt, šilta tik pasidarė. Jėzau, iškart supratau, vanduo nubėgo. O buvo lygiai 266 dienos. Aš žinojau, kad mano pirma data bus gegužės 24-ta. O vanduo nubėgo gegužės 22-ą. Pas mane dar knygutėj apibrėžta gegužės 24-ta. Tada jau puoliau skambinti pribuvėjai, bet žinojau, kad ji tuo metu planavo būti Maskvoje. Skambinu vienam pažįstamui, sakau, gal žinai kur dabar yra pribuvėja? O jis man sako, kažkas ten beldžiasi į duris, einu pažiūrėsiu... Girdžiu, kaip jis duoda ragelį, sako, imk, tau skambina. Aš sakau, man vanduo nubėgo. O ji taip ramiai sako, gerai, taigi ir atėjo tas laikas, tu jo šitaip laukei. Nusiramink... Aš išgirdau pribuvėjos balsą, jau man gerai. Ji namie...

Paskui paskambinau vyrui, sakau, atvažiuok, man jau vanduo nubėgo, važiuosiu į tą butą. Jis atvažiavo, susirinkom būtiniausius daiktus ir mane atvežė į tą naująjį butą. Man čia taip gražu pasirodė, taip balta, taip šviesu viskas. Apie gimdymą kažkaip negalvoju, bijau... Dingęs visas mano nusiteikimas gimdymui, susikaupimas. Mane ima panika, nes man netikėta buvo, kad nubėgo vanduo. Per anuos tris gimdymus man ant stalo nubėgdavo vanduo. Todėl aš visiškai nesitikėjau, kad gali nubėgti vanduo...

A, mano kaimynė pasitiko mane. Žiūri išsigandusiom akim, ko aš čia tokia pasimetusi. Aš sakau, žinai, einam, nupilk mane šaltu vandeniu. Nuėjom į vonią, kibirą vandens prisileidom. Jinai nupylė mane šaltu vandeniu ir aš atsigavau. Panika baigėsi. Iš karto, kai tiktai nuliejo mane vandeniu.

Na, ir ką? Vaikštinėjam sau, laukiam sąrėmių. Penkios valandos, šešios praeina, o tų sąrėmių nėra. Pribuvėja neatvažiavo. Liko pas tą pažįstamą nakvoti. Ji pasakė, kad dar per anksti jai čia važiuoti.

R. Mes, va, taip visą vakarą prabuvom kartu ir nutarėm paklausti savo vidaus, ar jau laikas. Vakare nusprendėm, šiandien negimdysime. Taip sau pasakėme ir nuėjome ramiai gulti. Nieko ir neatsitiko tą naktį. Kitą dieną atsikėlę mes žinojom, kad kažkokie darbai nenuveikti liko.

A. Aha, aš dabar galiu pasakyti. Atleisk, kad aš tave nutraukinėju, bet man, žinok, taip yra geriau. Galvoju, kodėl nėra tų sąrėmių, kodėl nėra veiklos? Kažkas dar nepadaryta... Šaldytuvo nėra, ąžuolo žievė neužšaldyta, jeigu kartais plyšimas būtų. Butas nepašventintas. Mes planavom pašventinti butą. Kai tik persikelsim, pirmoj eilėj pašventinam butą. Šito labai norėjau...

R. Mes į tai ėjome. Buvom užsiplanavę iš anksto, kad visą šitą turime padaryti.

> Gimdymas prasidėjo tik po to, kai visą tą padarėte?

R. Taigi mes laukiam kada ateis tie sąrėmiai...

A. O jų kaip nėr taip nėr...

R. Puolėm kitą dieną kunigo ieškot...

A. Ne, palauk. Kitą dieną vyras atvežė šaldytuvą. Aš užsišaldžiau tą ąžuolo žievę. Išsiploviau grindis. Galvoju, užtenka čia man vaikščioti, reikia pradėti fiziškai dirbėti. Aš čia keliais ropojau, ploviau, dariau viską, kad nors kiek ta veikla atsirastų. Nėra veiklos.

Paskui sakau vyrui, žinai, ko mes nepadarėm, mes nepašventinom buto. Pašventinkim butą. Kada jau tikrai būsim viską padarę, gal tada ir atsiras ta veikla. Jis nuvažiavo pas kunigą, o aš tuo laiku išėjau į gamtą. Vaikščioju tarp medžių, bet tarsi tai svetima aplinka. Ne mano medžiai, ne mano saulė, ne mano kraštas. Aš čia pirma diena. Atvažiuoja kunigas, pašventina butą, svarbiausia, į vonią nuvedėm. Mes jam nieko nepasakojam, kas čia bus. Bet jis, aišku, mūsų paklausė, gal mes iš tų, kurie į vandenį gimdo. Mes nesigynėme...

Išvažiavo kunigas, atvažiavo pribuvėja. Mes visą dieną bendraujam. Aš pratimus pradėjau visokius daryti, pritūpimus, dar kažką. Vaikštinėjam, ir taip iki vakaro pravaikštinėjom, vis tiek nėra jokios veiklos, kaklelis neprasivėręs. Nusibodio visiems čia trintis. Sakom, važiuojam kur nors pasivažinėti. Vyras pasiūlė nuvažiuoti į mūsų senąjį butą, pribuvėjai parodyti, kur mes anksčiau gyvenom.

Atvažiuojam mes į tą butą. Jie albumus pradėjo žiūrinėti, o aš tuo tarpu einu į savo balkoną. Mane apima toks atskirumo jausmas. Aš jau įeidinėju į save.

R. Tu pajutai, kad tau reikia vienai pabūti...

A. Taip. Aš atsisėdu balkone ir žiūriu, va šitaip leidžiasi saulė. Aš taip įsivaizduoju, leidžiasi saulė, tai ir mano vaikas turi šitaip leistis. Pradėjau rankomis glostyti pilvą, žiūriu į saulę ir rankomis žemyn, žemyn, vaikuti, įsistatyk, įsistatyk. Nes aš jutau, kad turi galva įsistatyti. Ir taip visą laiką kol leidosi saulė. Ir tiksliai su ta minute, nusileido saulė ir vaikas, tiesiog pajutau, dar suspurdėjo ir kažkas žemyn paėjo ir pilvą tarsi užrišo. Ir taip stipriai stipriai sukietėjo visas pilvas. Ir aš sakau, atneškit kalendorių, pažiūrėsim, kada teka saulė. Viskas, sakau, iš ryto, kai saulė patekės, aš pagimdysiu. Taip jiems ir pasakiau. Ir mes išvažiavom atgal, įsėdau į mašiną, truputį pavažiavom ir pirmas sąrėmis. Toksai nestiprus, bet, va, pirmas sąrėmis. Tik tada kai nusileido saulė. Aš sugrįžau į savo namus, pamačiau savo prūdą, savo saulę... Matyt, man va viso šito ir reikėjo. Paskui, kai važiavom atgal, dar gandras praskrido, irgi toks puikus ženklas.

Ir apskritai nebuvo jokios baimės, jokios panikos, kad reikia važiuoti kažkur į kažkokią ligoninę, galvoti apie tai, net minties tokios nebuvo. Dar vieni draugai įsikišo, gal medikų pagalbos reikia ar panašiai. Bet aš net pasipiktinau. Man atrodė tai visiškai nereikalinga. Tvirtai žinojau, kad viską gerai darom, nors vandenys nubėgę buvo jau pusantros paros. Jokios baimės nebejutau. Mirties baimė man baigėsi tada, kada kunigas į namus atėjo.

Paskui aš atsijungiau nuo visko. Jau dabar gal kiti galėtų pasakoti apie mane, nes aš užsidariau į save.

> Ką tu galėtum patarti moterims, kurios eina panašiu keliu. Kas, tavo manymu, svarbu?

A. Galvoti apie vaiką. Galvoti tik tik apie vaiką tuo momentu. Apie jokį skausmą negalvojau, žinojau, kad man neskaudės. Ir Šemeta buvo mokinęs tokio pratimo, kada prasideda sąrėmis, įkvepi, rankomis per pilvą brauki į viršų ir iškvėpdama, atgal į apačią. Daraisi sau lengvinantį pratimą. Aš kažką pasisavinau iš to pratimo, bet viską dariau mintyse. Per sąrėmius aš vaikščiojau po kambarį, tyliai grojo muzika. Aš pagal tą muziką vaikščiojau ir visą laiką įsivaizdavau, kakleli, atsiverk, atsiverk. Ir apie vaiką galvoju, mažuti, žemyn eik, palengva, aš tau palengvinsiu, aš tau palengvinsiu. Ir visą laiką taip. Rankom glosčiau, mintim, viskuo, kad tas vaikas eitų ir, kad viskas prasidėtų. Ir kol jie buvo lengvi tie sąrėmiai, tai man jie buvo nuostabūs. Man per sąrėmius labai padėjo meditacinė muzika. Aš labai įsijaučiau į visą šitą procesą. Ir galvojau tik apie vaiką. Apie save visiškai negalvojau. Paskui, aišku, prasidėjo stiprūs skausmai…

> Iš kitos pusės, tai ir palengvina gimdymą, nes turi didelį tikslą...

A. Taip, apie kitą galvoji, apie vaiką, ne apie save. Kad tau skaudės ar skauda kažkur. Galvoji tik apie vaiką, kad tiktai kuo mažiau jam skaudėtų, kad tik jis kuo lengviau išeitų.

R. Visą laiką aš prisimenu, kaip pribuvėja mus kursuose mokino, visą laiką galvokite tiktai apie vaiką. Kaip tam vaikučiui palengvinti kelią. Gali būti, kad vaikas ir pats pasako, ko jam reikia, kad jam lengviau būtų gimti ir mama, priklausomai nuo to, renkasi patogesnę pozą. Tai, kaip ir vaikučio pasakymas, koks išėjimas jam patogesnis. Mes visaip bandėm pralaukti sąrėmius, pasikabinti ar dar kaip kitaip. Lygiai taip pat ir gimdymo metu vonioj, kokioj pozoj gimdyti. Čia nebuvo išankstinės nuostatos, kad mane išmokins, kaip reikia klūpėti ar atsigulti vonioj ir aš taip gimdysiu. Viskas vyksta tuo metu, tau vidinis balsas pasako, kaip geriau yra. Tuo pačiu ir sau turbūt pasilengvini. Gimdymo metus mes labiau žiūrėjom į dvasinę pusę. Ir meldėmės garsiai visi kartu...

A. Dabar galiu truputį įsiterpti… Jau kai stanginausi…Norisi, kad greičiau tas vaikelis išeitų, o vis dar neišeina, tarsi kažko trūksta. Pas mus per gimdymą žvakutė degė ir buvo padėtas Marijos paveikslėlis, kurį aš gavau iš savo dukros dovanų. Per visą nėštumą labai Marijai meldžiausi ir visą laiką maldose prašydavau, kad Marija mane paimtų į savo globą. Ir aš jutau, kad ji ėmė mane globoti ir per stangas kažkaip ne "Tėve mūsų" kalbėjau, o "Sveika, Marija"… Paskui jie visi prisijungė ir kartu mes meldėmės. Aš net nežinau po kiek laiko, po kiek tų maldų dukrelė gimė, neatsimenu, bet žinau, kad tai tikrai man labai padėjo. Šalia buvusi draugė po to man sakė, kad tuo momentu, kada gimė vaikas, sakė, aš pajutau tokį šviesos srautą, labai labai stiprų…

R. Tas gimties virsmas ir yra toks dalykas, kad čia kalbėti apie techniką neišeina. Šitas dalykas nėra toks apčiuopiamas, kad galėtum kitas moteriškes pamokinti, kaip ten sau masažuoti...

A. Tai toks individualus dalykas...

R. Visiem matyt kitaip būna...

A. Kiekvienas gimdymas kitoks. Kiekvienas, kiekvienas kitoks. Ir tu čia negali pasakyti, kad per savo gimdymą daryk taip, kaip aš dariau.

R. Gal mūsų atveju mums kaip tik to ir trūko. Tuo metu mes net negalvojom kokį masažą padaryti...

A. ...apie kokius taškus...

R. ...kur ten paspausti...

A. ...viso šito nereikėjo. Atkrito visi tie dalykai, nors mus Šemeta ir mokino. Tai buvo absoliučiai nereikalinga.

R. Gal tik kvėpavimas iš jogos, ar ne?

A. Taip. Kvėpavimas labai palengvino. Labai didelį dalyką padarė nardymas, nes jeigu aš būčiau baseine nenardžiusi, gal tam vaikeliui dar sunkiau būtų buvę, nes jam ir taip buvo nelengva. O aš vis tiktai daug nardžiau, jis buvo pripratęs prie deguonies stokos...

Bijoti gimdyti į vandenį?... Aš tiktai taip įsivaizdavau. Vaikui daug lengvesnis kelias iš vandens į vandenį. Kai gimė vaikas, jis kaip delfinas išnėrė. Ir aš labai pergyvenau, kad ne į vandenį gimė. Aš tiktai klausiu, ar į vandenį, ar į vandenį jinai gimė. Nes ji išėjo veiduku į viršų. Tiktai upt ir išnėrė. Nespėjo paplaukiot. Vaikai, kurie gimsta galvyte į apačią dar paplaukioja. Jinai šito nespėjo. Tik tiek mane paguodė, kad vis tik į vandenį.

> Kas vyrui yra svarbiausia gimdyme?

R. Aš negaliu tiksliai pasakyti. Tik manau, kad vyras turėtų būti ne tik duoną uždirbantis. Jis turi turėti dvasinį ryšį su visa šeima. Ne tik namuose pamaitintas ir apskalbtas. Jis turi pagalvoti ir apie kitus dalykus. Ir pats į save labiau įsiklausyti, ir pajausti ko trūksta šeimai. O gimdymo metu, ką aš dariau? Tą, ką pribuvėja liepė, "svarbiausia tau nulaikyti, kad žmona neplyštų". Kadangi vis tiek vyro rankos tvirtesnės, tai ir laikai tarpvietę, kad nesuplyštų. Tai toks didžiausias techninis darbas.

> Ne tik, ką darei, bet ką jautei prieš gimdymą, nėštumo metu savyje, savo žmonos atžvilgiu?

R. Aš visą laiką jutau, kad vyras gimdyme turi būti ne aktyvus dalyvis, o - pasyvus. Aš nežinau, gal todėl, kad aš toksai. Gal dėl mano charakterio? Bet aš jutau, kad neturiu kištis į tuos procesus, kurie vyksta moters viduje, kad labai aktyviai visame tame neturėčiau dalyvauti... Aš manau, kad gimdymo metu priėmėjas turėtų vis tiktai gal ne vyras būti. Aktyvi gimdyme turėtų būti dvasinė akušerė. Aš jutau, kad visko ant savo pečių negaliu prisiimti. Aš galėjau būti kaip ramstis, kaip padėjėjas.

> Bet tada mama tarsi prisiima visą atsakomybę, nes jai nebėra kur dingti. O vyras tarsi lieka nuošaliai. Ar nėra prieštaravimo dėl nevienodos jų atsakomybės?

R. Aš nežinau. Aš jutau, kad visame šitame, net skaitęs literatūrą ir išėjęs kursus, aš negaliu komaduoti žmonai, kad, negerai tu kvėpuoji, tu kvėpuok kitaip. Arba, va, gulk, aš tau tuoj padarysiu masažą. Aš jutau, kad aš negaliu diktuoti... Žinoma, aš norėjau visame šitame procese dalyvauti. Būtinai. Tik likti neutralus...

Dar prieš prasidedant gimdymui, mes jau su ja buvom apie tai šnekėję. Bet aš jutau, kad dėl darbo, dėl laiko stokos, aš nebuvau pakankamai giliai šituom užsiėmęs. Jutau, kad kažko dar trūksta. Nebuvau pilnai pasiruošęs. Jeigu aš būčiau stipriai jautesis, gal ir būčiau pasakęs, kad mes gimdysim dviese ir mums nieko nereikia.

A. Mes negalėjom labai daug laiko skirti vienas kitam. Šeima didelė, duoną uždirbti reikia. Todėl stengiausi su savimi dirbti aš pati.

> Interviu paimtas iš asmeninio Laimės Kiškūnaitės videoarchyvo. Interviu filmuotas 1994 metais. Klausinėjo Rimas Kavaliauskas.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“