Antanuko mamos pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Antanuko mamos pasakojimas

Antanuko mamos pasakojimas

Pirmo vaiko aš susilaukiau labai jauna. Ir manau, kad nebūčiau išdrįsusi pirmą vaiką sutikti namuose, nes neturėjau absoliučiai jokios patirties. Mergaitės yra mažai ruošiamos ir nelabai kam rūpi, o be to jaunas žmogus negali rizikuoti. Šitas buvo penktas mano vaikas, tai aš pagalvojau, kad galiu jo sulaukti ir namuose. Vyras neprieštaravo tam. Ir manau, kad aš teisingai padariau. Čia įdomesnis buvo ir dvasinis laukimas. Juk ligoninėj patalpos, gydytojai. Visai atima galimybę tą vaiką jausti. Išblaško. Fizinė priežiūra galbūt yra didesnė, nors man daug kas nepriimtina ligoninėje. Bet man pavyko gerai jo susilaukti namuose ir aš labai džiaugiuosi, kad šito vaiko susilaukiau namuose. Savo paskutinį - penktą vaiką...

¤ O kas jums nepatinka ligoninėje, pavyzdžiui, gimdymo metu?

Gimdymo metu… žmogus yra pastatytas…, ne, jis padėtas ant stalo ir jam padeda, kad, duok Dieve, jam gimtų tik sveikas vaikas ir liktų sveika motina. Kad ji nenukraujuotų. Tas viskas yra labai gerai. Bet kada tu esi padedama ant stalo laukt savo vaiko, tai man priimtiniau gulėt savo lovoj, su savo mintim, ir laukt to vaiko. Man atmosfera yra daug priimtinesnė namuose.

Tai yra nuostabus dalykas sulaukt vaiko. Nors ir penkto. Jau, kaip žmonės sako, ateina jis į pasaulį ant vargo, bet mano visi vaikai atėjo laukiami. Aš jų visų labai laukiau. Šito šitaip susilaukiau. Aš girdėjau apie tokią organizaciją, aš joje nedalyvauju, aš neseku to, kartais straipsnių pasiskaitau, ir man labai patinka kada vaiką sutinka abudu tėvai. Užsieny, sako, ligoninėse abudu sutinka. Pas mus izoliacija dar labai stipri ligoninėse.

¤ Ar vyras padėjo jums gimdymo metu?

Gimdymo - ne. Aš visą atsakomybę ėmiausi ant savęs. Bet jisai sutiko pagimdytą vaiką, ir aptvarkė jį, nupjovė bambagyslę. Mes jį sutikom po to. Pačiame gimdyme, pačiame atėjimo momente buvau tik aš viena su tuo vaiku. Aš taip nusprendžiau. Gal keistai?

¤ Galvutės išėjimo metu, tuo pačiu sunkiausiu metu, jūs buvot viena?

Aš buvau viena… na, gal aš nebuvau viena, gal aš buvau su Dievu, nes aš tikiu Dievą.

¤ Reiškia, jūs sąmoningai rėmėtės anapusine, nematerialia pagalba? Ar jutot tą pagalbą?

Sako, kad gimdymo metu ir po gimdymo moteris viena koja grabe. Tą grabą jaučiau. Bet gal čia tokia natūrali būsena? Kiekvieną kartą gimdant tas grabas lydi moterį ir vaiką. Aš, pavyzdžiui, kartą gimdydama ligoninėj mačiau kaip šokinėjo septyni daktarai ir profesorius aplink moterį, kuri labai sunkiai gimdė. Tas nepadėjo jai susilaukt sveiko vaiko arba, kad nebūtų rizikos. Ten buvo viskas. Tai buvo baisu. Jinai buvo visa balta. Jos kūdikiui grėsė mirtis. Man buvo geriau gimdyt namuose, negu tai, kurią aš mačiau. Galvoju, kad tai yra tas pats, kas liečia mirtį. Ar namuose, ar ligoninėj.

¤ Gimdymas labiau dvasinis vyksmas, negu fiziologinis?

Jūs teisingai sakot. Mes retai pastebim, kad gimdant į pasaulį žmogus ateina su siela ir kūnu. Labai didelis yra jutimas, kad ateina tavo vaikas su dvasia, ir ta dvasia tokia švari. Tokia nepaprastai švari, kai ji ateina į pasaulį. Vaikas būna nuogas, plikas, o jo siela būna tokia šilta ir švelni. Jinai sušildo ir motiną… Mūsų penktas vaikas turbūt mus labiausiai sušildė gimęs, nes mes jo gimimą matėm abudu. Mes labai džiaugėmės.

¤ Gal šiek tiek netaktiška klausti, bet vis tik įdomu… Ar jaučiate skirtumą dvasinio ryšio su tuo vaikeliu, kuris atėjo namuose ir su tais, kurie gimė ligoninėje. Tarkim, ten atima vaiką, ne iškart duoda maitinti, ir panašiai…

Visų mano vaikų ryšys su manim buvo labai stiprus. Aš niekada nebuvau jo praradus ir aš nejaučiu skirtumo. Mes buvom išskirti. Natūraliai. Kaip ir priklauso ligoninėj. Bet su visais vaikais, kol jie yra maži, iki 4 - 5 metų mane sieja labai stiprus ryšys. Jie nenori būti su svetimais žmonėm, jie nenori pasilikti netgi su tėvu. Jie prie manęs būna labai prisirišę. Skirtumo nėra, kur jie gimė.

¤ Kodėl Jums vis dėl to buvo geriau gimdyti namuose?

Daug kas priklauso nuo moters charakterio. Man reikalinga vienatvė sutinkant savo vaiką. Nors ir gydytojų priežiūroje, aš turiu įsijausti į tai, kad aš jį sutinku. Mano mama kvietės gydytojų pagalbos irgi tik pagimdžiusi vaiką. Tik tada, kada jau jai tos pagalbos reikėjo.

¤ Ar jums jinai pasakojo ką nors apie gimdymą?

Na, man mama pasakojo. Mano gimimas, iš tikrųjų, yra tragiškas įvykis gyvenime. Aš labai džiaugiuosi, kad visi mano vaikai sveiki. Aš nebuvau sveika, bet mano tėvai vis tiek labai džiaugėsi. Jie verkė ir džiaugės. Tai yra labai baisu tėvams, bet taip būna. Kada gimsta nesveikas vaikas, tai yra labai baisu, bet jie mokėjo apsidžiaugti…

¤ Jūs žinote savo gimimo istoriją?

Gal tai yra mano fantazijos vaisius, gal mamos pasakojimai įstrigę mano vaikystės atsiminimuose. Aš jaudinuosi, bet man atrodo, kad aš prisimenu savo gimimą. Prisimenu švelnų savo motinos kūną, kada ji mane priglaudė. Mama pati save davė man valgyt. Sako, kiti žmonės prisimena, bet man atrodo, kad aš irgi prisimenu, kaip aš gimiau.

¤ Ar jūs tai visada prisiminėte, ar jūsų gimdymai atvėrė jums tą atmintį?

Kai pradėjau gimdyt vaikus, pradėjau laukt jų ateinant į pasaulį, aš pradėjau daugiau domėtis. Juk žmogus ne vien tik domisi, kaip jis turės šeimą, gimdys ir panašiai. Aš turėjau daug kitų interesų ir jaunystėje nesidomėjau tuo. Bet kai man gyvenime prisiėjo sutikt savo vaiką, aš pradėjau domėtis, pradėjau skaityt literatūrą ir susitikau su tokia mintim, kad kai kurie žmonės atsimena. Ir aš pagalvojau, juk tai galimas daiktas, kad aš ne fantazuoju, o tikrai atsimenu. Kaip aš atėjau į šį pasaulį, kaip atėjo kaimynė, kuri padėjo mamai mane apiplaut. Ir jos ginčijosi, ką duot tai mergaitei, ramunėlių arbatos pirmiausiai ar prie krūties pridėt. Ir ta kaimynė lėkė virt ramunėlių arbatos. O mama užprotestavo, ir sako, kada tu užkursi tą pečių, kada tas vanduo užvirs. Nes ten patogumų nebuvo, dujų nebuvo. Sako, duodu valgyti. Aš gavau to priešpienio, pajutau tą nepaprastą krūties šilumą. Pajutau šiltą, baltą, minkštą savo mamos kūną. Ką ir priklauso vaikui pajust gimus. Kas jį labai suramina. Aš užmiršau, kas toliau buvo, bet tą momentą aš atsimenu.

Tėvas ir džiaugėsi, ir verkė. Jis negalėjo žiūrėt į mane. Jis pasižiūrėjo, nusisuko, vėl pasižiūrėjo. Šitie tėvo pasižiūrėjimai gali būti ir mano mamos pasakojimai. Bet apie arbatą ir pieną, man atrodo, tikrai yra mano prisiminimas…

¤ Koks gimdymas, Jūsų manymu, galėtų būti laikomas komfortišku?

Tas komfortas, kur vaikas turi gimt, tai ne gražus ir prabangus butas ar labai didelis dėmesys motinai. Čia svarbiausia turėtų būti didesnio pasirinkimo laisvė moteriai, nes vaikui labai svarbu, kaip jis bus sutiktas ateinantis į pasaulį. Motina pati turi pajust ir nuspręst, kaip jinai nori gimdyt tą vaiką.

¤ O kaip jūs žiūrit į tai, kad dauguma jaunų mamų prašosi, kad joms daktarai nuskausmintų, padarytų kaip įmanoma lengvesnį tą gimdymą?

Kiekvienas žmogus bijo skausmo. Žinot, aš pati nemoku gimdyti be skausmo ir man tai yra baisu. Aš visų vaikų sulaukiau dideliam skausme. Man teko girdėti kaip moterys prašė, kad joms nuskausmintų gimdymą. Bet tada jos prarado norą gimdyt. Jas spaudė, prievarta vertė tą vaikutį gimt. Jos nejautė skausmo, bet tai nebuvo gerai. Aš neprašiau, kad man nuimtų skausmą. Bet kiekvieną kartą ligoninėj aš jausdavausi kaip išprotėjus, tai būdavo didžiausio pasimetimo būsena... Namuose aš tą pasimetimą ne taip stipriai jaučiau. Aš nepasakyčiau, kad aš bijau gydytojų. Tai yra žmonės, kurie padeda. Ir visada padeda, kada reikia. Bet, matot,... gimdymas yra toks dalykas... Tai yra ir dvasinis atėjimas, taigi čia kažkas turi keistis. Kažkas turi būti daroma tobuliau. Bet tai nereiškia, kad reikia kažkokios ypatingos technikos į tuos skyrius atvežt. Dabar Lietuvoje vyksta daug gerų pakitimų į dvasinę pusę, tai ir vaiko gimimą, jo sutikimą turėtų dvasingiau apsvarstyt tėvai ir gydytojai. Būtų gerai, kad galėtų tėvai rinktis gydytojus. Galiausiai kiek vaikų yra gimę ir be jokių gydytojų…

¤ Kitaip sakant, yra šventa motinos teisė pagimdyti vaiką. Jos negalima riboti.

Aš dariau drąsų žingsnį, bet aš visada buvau drąsi. Ir mane gyvenime lydėjo sėkmė. Labai daug kur lydėjo sėkmė. Labai daug gavau iš Dievo dovanų, kurių neišmatuosi jokiais pinigais, jokiais kitais dalykais. Artimų žmonių meilė, dabar mano vaikų meilė. Aš bijojau skausmo, bet aš gavau didžiulę dovaną. Moteris gimdydama visada rizikuoja, bet mes gal kiekvieną dieną rizikuojam. Ir kad skausmas, ir kad mirtis netoli, ir kad užsikrėtimo baimė, ir kad nepagimdysi...

Labai norėčiau, kad kiekviena motina kuo geresnėse sąlygose, jai priimtinose, susilauktų savo vaikų. Ir dar norėčiau, kad būtų galima pasikviesti specialistus į namus, kurie eitų geranoriškai. Man labai patinka tas žodis "sutiko" ateinantį į pasaulį. Taigi norėčiau, kad atsirastų tokių mylinčių žmonių, kurie labai mėgsta ateinančius į pasaulį sutikti. (Aš pati visada su malonumu aplankau naujagimį, jeigu aš žinau, kad galiu jį aplankyti ir paklausiu mamos, ar galiu jį paimt). Ir kad tokie žmonės eitų ir sutikinėtų, ir žinotų mamos, kad, va, aš galiu nueit, pasikalbėt, mane pamokys ir aš tą žmogų galėsiu pasikviest. Paskambinsiu telefonu, pasakysiu, kad aš jau laukiu ateinančio, po kelių valandų gal jau susilauksiu, atvažiuokit man padėkit. Tai būtų labai gerai. Nesuteiktų papildomų išgąsčio minčių... Padariau vakarienę, pasijutau sunkiai, gal man reikės gimdyt šią naktį. Vaikus suguldžiau, vyrui pasakiau. Kai pirmą vaiką gimdai, tai gali gal ir savaitę lovoj gulėt ir galvot, gal aš gimdysiu, gal negimdysiu, bet kai turi kelis vaikus ir esi apkrauta darbais, tai būtų idealu žinoti, kad be jokios baimės galėsi pasikviesti žmogų, dirbantį toj srity, kuris su didele meile ir su patirtim ateis tau padėt sutikt tavo vaiką. Bet aš tokio žmogaus negalėju pasikviest, nes aš jo nepažinojau. Aš nežinojau iš kur jį pasikviest. Aš tikėjau tik savo jėgom.

¤ Deja, ir įstatymas draudžia medikams tai daryti.

Gali būti, nors aš galiu pasakyti, kad medikų tarpe esu sutikusi labai gerų žmonių, kurie gal man būtų padėję sutikti tą vaiką namuose, jeigu aš būčiau buvusi gudresnė. Bet mes paprasčiausiai nesusikalbėjom, nes jau yra susiklosčiusios tokios negeros pažiūros, negeros tradicijos, kurios sukelia daugelį nesusipratimų.

Aišku, buvo ir šiokių tokių komplikacijų. Vaikutis buvo kiek pridusęs, nes pertrauka tarp vaikų nemaža. Gydytojai mane barė. Prirašė tam vaikui įvairių ligų. Nors, pagal visą jo augimą, gal to ir nebuvo. Augo jis normaliai, valgė labai gerai ir jo svoris greitai didėjo. Tai rodo, kad vaikas gimė normaliai ir į pasaulį stiebiasi normaliai. Bet jam ten prirašė įvairių ligų, kažkokių vaistų davė. Kelias dienas nenešė man maitinti. O aš vaikščiojau koridoriais ir verkiau, kada kitos mamos maitindavo vaikus. Negalima šitaip skriausti mamos, juk tas vaikas nuo manęs jokios infekcijos nebegalėjo pasigauti, o man jo dvi dienas nedavė maitinti.

¤ Tai Jūs nuvykote į ligoninę su vaiku po gimdymo?

Taip aš su vaiku nuvykau…

¤ Kaip tas įvyko?

…nes man reikėjo akušerės pagalbos, kad susiūtų mane, nes buvo plyšimų. Tuo pačiu į savo rankas gydytojai paėmė vaiką, tai buvo neišvengiama. Aš neturėjau galimybės pasirinkti. Ir, va, gavau atpildą. Nedavė man maitinti vaiko. Padarė man skriaudą. Aš jaučiau skriaudą, iš tikrųjų. Aš jaučiau didelę moralinę skriaudą, kad nedavė man dvi dienas maitinti vaiko.

¤ Tokia buvo gydytojų reakciją į Jūsų namų gimdymą?

Buvo. Buvo pajuokos, tai gal tu kitą vaiką dar ir vonioj gimdysi. Aš, žinoma, galėjau atsakyti, kad kur aš norėsiu, ten ir gimdysiu. Bet nutylėjau. Nes aš nebenorėjau jau nieko. Nenorėjau ginčų, nes mačiau, kad esu nesuprasta. Visiškai nesuprasta gydytojų. Sakė, atvažiuoja visiški nemokšos, net nuo placentos neišvadavę vaiko. Mano vaikutis buvo išvaduotas iš placentos, bambagyslė nukirpta. Viskas buvo gerai, bet pašaipos susilaukiau...

Nesiūlyčiau, kad žmonės taip drąsiai elgtusi, kaip aš. Mažai informacijos turi mūsų moterys. Jos atitolę nuo senų tradicijų. Jų niekas nešviečia, kaip jos turėtų gimdyti namuose. Bet, tiesą sakant, daug ką diktuoja moteriai ir intuicija. Tikrai labai norėčiau, kad būtų ruošiami specialistai, kurie padėtų mamoms sutikt vaikus namuose. Tai būtų didelis komfortas ateities mamoms. To aš linkėčiau ir savo visoms trims dukterims. Kad jos galėtų pasikviesti į namus…

¤ O, vyras ir gimdymas? Kaip jūs manot, ar vyras turėtų dalyvauti gimdyme, padėti?

Žiūrint koks vyras. Jeigu jis yra bailus kraujui, riksmui, tai gero nebus iš tos pagalbos. Mano galva, jeigu jis nenori, tai jis gali nedalyvauti. Bet, kad jis sutiktų atėjusį, tai beveik aš nežinau tokio tėvo, kuris nenorėtų pamatyti ką tik atėjusio. Čia nuo abiejų priklauso, nuo jų požiūrio, nuo jų charakterio.

¤ O gimdymai į vandenį. Ar teko jums girdėti?

Teko girdėti ir aš labai domėjausi tuo. Kiekviena moteris sako, kad norėtų išvengt skausmo, bet nežino kaip. Aš girdėjau, kad vanduo nuima spazmus, nuima skausmą. Ir aš, ko gero, būčiau pasinaudojusi ta galimybe, nes drąsos turėjau tam. Bet aš nežinojau, kas mane palaikytų, su kuo aš galėčiau pabendrauti, kas man padėtų. Aš tiesiog neturėjau laiko tam ruoštis. Aš, ko gero, sutikčiau su tuo, kad tai yra gerai, jeigu aš žinočiau, kaip tai yra daroma.

¤ Ką Jūs, būdama penkių vaikų mama, svarbaus norėtumėte pasakyti besilaukiančioms pirmagimio?

Vaikas yra mūsų pakviestas į pasaulį asmuo. Ir labai svarbu, kad jis būtų sutiktas tinkamai, nežiūrint kokias sąlygas diktuoja gyvenimas. Gyvenimas kartais diktuoja labai sunkias sąlygas. Gal tą dieną tėvai nelabai turėjo už ką nusipirkt valgyti. Bet jie visada turi rast savy švelnumo ir gerumo, kad gražiai sutiktų vaiką. Mes galvojam, kad tie vaikai nieko nesupranta atėję. Bet vaikai yra daug jautresni aplinkiniam pasauliui. Jie daugiau jaučia, negu suaugę. Suaugę galbūt specialiai užsiblokuoja, kad nejaustų to, kas galėtų trikdyti jų normalų gyvenimą.

Vaikas turi būti sutiktas tinkamai, turi būti laukiamas tinkamai, nes jį pasikvietė du suaugę žmonės ir jie turėtų tą daryti labai sąmoningai. Tik ne visada žmonės taip daro. Kartais jie išsigąsta, nenori vargo. Čia yra ne taip. Juk ir varge žmonės daug laimės patiria, jeigu jie turi meilės vienas kitam. Tas liečia vyrą ir moterį, tas gali liesti mamą-vaiką, tėvą-vaiką. Vargas neturėtų sugniuždyti mūsų morališkai.

¤ Iš asmeninio Laimės Kiškūnaitės videoarchyvo. Interviu filmuotas 1995 metais. Klausinėjo Rimas Kavaliauskas ir Laimė Kiškūnaitė.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“