Apie gimimą

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Apie gimimą

Apie gimimą

Per pusantro mėnesio su vaiku išmokau nusilupti kiaušinį viena ranka, koja prikimšti skalbimo mašiną rūbų ir kitokių stebuklų. Pagal tai, kiek prašvitę, beveik tiksliai atspėju laiką - šią vasarą elgiuos atvirkščiai nei visi: vakarais atitraukiu žaliuzes, kad naktį nereikėtų degti šviesos, kai mano mergaitė nubunda. Tačiau mažai atsimenu apie jos gimimą - labiau visokias sunkiai aprašomas nuotaikas, nuojautas, detales negu ką nors objektyvaus.

Paskutinį mėnesį prieš gimstant atostogaudami dukrai (tuomet vienturtei, dabar - vyresnei) garsiai skaitėme Lindgren "Mūsų visų Madikę": ten dvi sesutės laukia broliuko, o per Kūčias gimsta sesutė, kurią pavadina mamos vardu - Kaisa. Nuo tada vaikas, kurio laukėmės ir kurio lyties nežinojom, tapo Kaisa: Kaisa spardosi ir pan.

Niekada nesakiau, kad gimdysiu namie. Bijojau. Žinojau, kad didžiuma mano svajonių išsipildo ne taip, kaip norėčiau, jei išvis. Sakydavau "Norėčiau, bet ką aš žinau, gal man cezario reikės". Buvau gydytojai sakius, kad gimdysiu namie. "Nepatariu", - buvo jos replika, ir manau, kad tai labai tolerantiškas požiūris. Negi galėjo reaguoti kitaip?

"Teisingos" gimimo dienos išvakarėse (ketvirtadienį) nuėjau pas gydytoją. Ligi tol priešinusis echoskopijai, dabar pati pasiprašiau. Žinojau, kad prasidės gąsdinimai pernešiojimu. Placenta buvo 2-3 brandumo laipsnio, lyties nematyti ("Tai žinok, kad bus mergaitė - jie nenorėjo tavęs liūdinti", - tokioj pat situacijoj pasakė klasės draugė pediatrė prieš 8 metus, kai laukiausi pirmojo vaiko, kuris išties pasirodė mergaitė), svoris apie 3,5 kg.

Man buvo liepta, jei nepagimdysiu per savaitgalį, pirmadienį ateiti nukreipimo į ligoninę. Ties šitais žodžiais supanikavau ir pirmu taikymu nubėgau skambinti savo pribuvėjai: ar tai reiškia, kad mane paguldys į ligoninę? Ji nuramino, kad ne - tik turėčiau nuolat ateiti tikrintis.

Sekmadienį šventėm draugų mergaitės gimtadienį - gėriau vyno ir maudžiausi Šilo ir Tapelių ežeruose - buvau pati storiausia tam žmonių knibždėlyne ir traukiau akį. (Per šį nėštumą buvau labai bjauri, ir jei pajusdavau į mane įsistebeilijus, ką nors pasakydavau, tarkim, tokį mandagų "Ko žiopsai?" arba "Ar jūs visus klientus taip nužiūrinėjate?" - taip užsipuoliau (anot mano vyro) vieną vargšę pardavėją.) Grįžom nakvoti į savo sodą. Vėlai vakare pajutau, kad lovoj atsirado balutė. Kažkaip išsyk supratau, kad tai vandenys - nors pūslės reikalai buvo prasti, iš lovos atsikelti suspėdavau. Atsinešiau pamazgų kibirą, kad nereikėtų lakstyt, įsidėjau rankšluostį, įtikinau laimingąjį tėvelį, kad reikia miegot, nors sekėsi sunkiai (miegot vienoj sofoj, o šalia žmona vis keliasi ant kibirėlio) ir taip praleidau naktį. Skaudėjo. Rytą grįžom į Vilnių. Pasiskambinau pribuvėjai. "Tik nepradėk gimdyt", - gavau nurodymą. (Lengva pasakyt, bet įmanoma ir padaryt. Žinojau, kad tvarkingi sąrėmiai turėtų atsirasti per 48 valandas. Pirmą dieną bijojau išeit iš namų - o jei staiga paplūsiu; antros vakarą jau įsidrąsinau - nuvažiavom pirkti tėveliui batų, bet, tiesą sakant, jaučiausi nekaip... Tą patį vakarą (baigiantis antrai kapsėjimo parai, po kokių 45 val.) vėl prasidėjo sąrėmiai, gana tvarkingi; bet raminausi, kad vėl, kaip dvi ankstesnes naktis, paskaudės ir praeis.

Įnirtingai stengiausi žiūrėti televizorių, ką itin retai darau, dar įveikiau "Kultūros spąstus", nes veikt nebegalėjau nieko. Ir vis tiek neigiau tikrovę, nusiunčiau tėvelį miegot: vis tiek man niekuo nepadės, o jei reiks, pasišauksiu. Sąrėmiai buvo kas 5 minutės, trukmės nesugebėjau nustatyti: tik vėliau supratau, kad aš iš skausmo užsimerkdavau, o atsimerkus neatsimindavau, ką rodė sekundinė rodyklė. Taip virtuvėj prastovėjau gerą pusvalandį - priešais laikrodį ir telefoną: ar jau skambinti? Vis dar tikėjaus (nors vargu bau ar tikėjau), kad praeis, o be to - nepatogu skambint naktį. Kai ryžausi, buvo netoli pusiaunakčio: "Atvažiuok, jei kas, tave vėl parveš". Apie sąrėmius, atrodo, nieko aiškaus negalėjau pasakyti, - turbūt tai ir buvo ženklas, kad trauktis nebėr kur. Vos užsnūdęs pažadintas ir susijaudinęs tėvelis ėmė ieškoti kojinių; aprėkiau, kad galįs važiuot ir be jų.

Jiedu su pribuvėja atvažiavo apie pusę pirmos.

Tik kai pamačiau įnešamą didelį krepšį, supratau, kad jame baseinas ir kad tikrai dabar. Pribuvėja pamatavo kaklelio atsivėrimą: "Septyni". "Septyni yra ar liko?" - paklausiau bijodama, kad liko. Buvau duše. Ir atsitiko nuostabus dalykas: kitai moteriai iš grupės, Danutei, taip pat, pasirodo, vaikelis pradėjo skubėti (tik aš nežinojau). Pribuvėja, pakalbėjusi telefonu, paklausė: "Ar tu nieko prieš, jei čia atvažiuos Danutė?". Aš buvau nieko prieš; jau būdama baseine mačiau, kad ji atėjo - su gražiais marškiniais, o gal man tik pasirodė (aš gimdymui buvau išsirinkusi nunešiotą palaidinę - maždaug jokių čia ritualų). Taip ir buvom - aš virtuvėj baseine, Danutė su Andrium - vonioj. Žinojau, kad ji yra, kad laukia eilėj. Bet tai netrikdė, priešingai. Suprantu, kad jai buvo sunku važiuot į svetimus namus ir, gėda sakyti, džiaugiuos, kad likimas lėmė man pirmai išsikviesti bobutę, antraip turbūt man būtų tekę važiuot pas ją. (Kai mūsų vaikams buvo mėnuo, Danutė stovykloj pasakė, kad, mirkdama vonioj, girdėjo mano vaikelio verksmą, - pirmieji, be mūsų pačių, liudininkai… Buvau ir esu laiminga, kad, ganėtinai kvailų (ar juokingų) aplinkybių dėka, tiedu šiaip jau (pagalvojus) svetimi žmonės buvo pas mus; kodėl - nežinau. (Ne)laimės draugai?)

Vienu metu pradėjo krėsti drebulys, tėvelis pylė karštą vandenį į baseiną. Atrodo, kad tada užgirdau pribuvėją sakant: "Nebus dar nei trečią, nei ketvirtą". Pažiūrėjau į laikrodį ant sienos: buvo be ketvirčio trečia. Jau buvo šviesu, atitrauktos žaliuzės. Mane apniko neviltis: pasakiau (gal piktai, nes tikrai pyktelėjau), kad be reikalo taip pasakė. Aš būčiau norėjusi išgirsti, kad liko vos kelios minutės… Bet gal nuo pykčio ir šilto vandens prasidėjo stangos. Paskui klausiau tėvelio, kaip (t.y. kokioj padėty) aš pagimdžiau - neatsiminiau. (Pirma tupėjau keturiom, bet įskaudo riešus, tada apsiverčiau sėdom.) Pirmoji dukra gimė ligoninėj, buvau skatinta ir kirpta, ir man stangos įsiminė kaip greitos (gal per 3-ią gimė) ir nesunkios. Todėl šįkart stangintis buvo netikėtai sunku (o stangos - gal kokios 6? Negi aš žinau...), nors, kaip suprantu, gimdymas nebuvo sunkus. Triauškiau ledukus kaip saldainius - atrodė, kad kitaip nuo vidinio karščio sustos širdis. (Lygiai taip juos triauškiau pirmas dienas maitindama, kai labai skaudėjo nugraužtus spenelius…) Tiesa, ledukai buvo per dideli - užėmė visą burną ir dėl to nepatogūs; tokie buvo šaldymo maišeliai.

Atsimenu, kad, paraginta, paliečiau dar negimusio vaiko galvytę - švelnią kaip niekas kitas; dabar irgi trinu savo nosį į pakaušėlį - man jis viso švelnumo kvintesencija.

Kai vaikelis gimė, džiaugtis neturėjau jėgų. Kai pasakė, kad mergaitė, kreipiausi: "Kaisutė"... Kaisa ją vadinam ir dabar, nors užregistravom poetišku ir švelniu vardu, prie kurio sunkiai pratinamės. Virkštelė buvo trumpa, ją greit nukirpo. Paklausiau, kiek valandų - 3.45, ir paprašiau, kad mus nufotografuotų. (Kodėl - nežinau; gal kad mėgau žiūrinėti labai gražias ir atviras gimdymų ir vos gimusių naujagimių nuotraukas knygose - deja, ne lietuviškose…) Bambutės tvarkymo nemačiau - laukiau baseine placentos. Buvau kiek įplyšusi, sukabino pora dygsnių. Kadangi laukė Aldutė, tai Kaisos nepasvėrė ir nepamatavo, ir iki atvažiuojant gydytojai su svarstyklėmis skambintojus stulbinau atsakydama, kad nežinau, kiek sveria. (Kad galėčiau pasakyti bet kokį svorį ir ūgį - nešovė į galvą, o gaila: išties tai nėra svarbu, bet žmonės išsigąsta to "nežinau".)

Visą nėštumą bijojau nesveiko vaiko - kodėl, nežinau. Vis derėjausi su Dievu: jei tik bus sveikas, niekuo tau nesiskųsiu, nezirsiu ir nebūsiu nelaiminga, kad noriu miego. Gimdymo nebijojau (ar bijojau pirmojo - neatsimenu, bet turbūt irgi ne; atsimenu, kad po jo sakiau draugėms, kad dantų ar koks kitas skausmas daug sunkesnis - nežinia nei dėl ko, nei kada, nei kuo baigsis, o gimdymo skausmo tikslingumas man didelis palengvinimas). Tik nenorėjau dviejų dalykų: naktinio gimdymo (ką kaimynai pasakys, artimiausiam bute - greitosios gydytoja) ir… klizmos - ne jos pačios, bet kad pati nesugebėsiu susitvarkyti. Ką kaimynai pagalvojo, jei pagalvojo, nežinau - man atrodo, mes pernelyg netriukšmavome, niekas nieko nesakė; o klizmos visai neprireikė - turbūt per dvi paras, kol vandenys kapsėjo, kūnas pats susitvarkė. Per sąrėmius man dar atrodė, kad lyg norėčiau, bet jau nesugebėjau pritūpti. (Šią poetišką detalę miniu todėl, kad suprantu, jog nereikia nieko bijoti iš anksto.)

Žinojau iš pirmo gimdymo, kad tokiu metu nemėgstu prisilietimų - nenorėjau, kad mane liestų vyras, nors atsimenu gydytoją sakant "Tu ją nors paglostyk". Na o šįsyk supratau, kad nemėgstu net žvilgsnių. Kai tarp sąrėmių atsimerkdavau, susidurdavau su pribuvėjos žvilgsniu, kuris, atrodė, siekė nebe kūno, o gilesnes gelmes - ji žiūrėjo iš kitos baseino pusės. Mane jis erzino! "Ko ji įsistebeilijo", - galvojau, nors puikiai žinojau, ko. (Čia toks protui nepavaldus pojūtis, todėl dėl jo neatsiprašinėsiu. Suprantu moteris, išvis nekontaktuojančias su išore.)

Pabaigai - ta seniai žinoma tiesa, kad atsiranda ypatingas santykis su žmonėmis, buvusiais kartu, o su tėveliu - ypač. Tai liks tarp mūsų labiau nei bet kas kita. Nebuvau tikra, kad noriu gimdyt vandeny - bet labai džiaugiausi baseinu ir pavydėjau moterims, kurios galėjo maudytis iki pat galo (man neteko, nes baseiną uždarė vasarai, o orai visą mėnesį buvo bjaurūs). Bet vanduo padėjo, ir dabar vonioj teškiu sau vandenį ant pilvo atsimindama. Placentą palaidojom sode, pavasarį ką nors ten pasodinsim.

Mama S.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“