Gimdžiau pati

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Gimdžiau pati

Gimdžiau pati

Gimdyti namuose paskatino kaimynės pasakojimai apie jos gimdymus. "Aišku, ji menininkė, tai ir gimdo "su polėkiu", ne taip, kaip visi "normalūs" žmonės", - pagalvojau tada. Bet jos įspūdžiai giliai įsirėžė man į širdį. Visgi protui dar trūko argumentų. Nuoširdžiai klausiau savęs: kodėl namuose geriau nei ligoninėje? Įtikinamiausią atsakymą į tai gavau pasisvečiavusi www.vaikas.lt. Tada iš karto apsisprendžiau - darysiu taip, kaip geriau mano vaikui (man pačiai ir ligoninėje gimdyti buvo "visai nieko"). Baimės dėl namų gimdymo neturėjau jokios (tai mane ir pačią stebino), o sužinojusi, kokios svarbios naujagimiui pirmosios jo gyvenimo žemėje valandos, pradėjau bijoti gimdyti ligoninėje, kur vos gimusį mažylį tuoj pat užsipuola med. personalas ir negailestingai kankina: ryškiai apšviečia ką tik iš tamsos išnirusias akytes, perkerpa tebepulsuojančią virkštelę, sveria, matuoja, lašina, skiepija ir galiausiai kažkur išneša kuo toliau nuo "pavargusios" mamos. Norėjau, kad mūsų vaikelis ateitų į NAMUS, kur jo laukia artimi žmonės ir mylinčios rankos, ramybė ir tyla, o ne į medicinos įstaigą, kur jį sutiktų medikai, kurie, nors ir geranoriškai nusiteikę, rytoj pamirš ir tave, ir tavo naujagimį, nekalbant jau apie įprastą medicinos įstaigų įtampą ir nuolatinį skubėjimą.

"Ta diena" atėjo ne iš karto. Buvo kelios "netikros". Vis atrodė, kad jau gimdau, o iki ryto viskas nurimdavo. Niekad nepagalvočiau, kad neatpažinsiu gimdymo pradžios, juk tai jau yra tekę patirti. Po "nesėkmingo bandymo" būdavo labai nesmagu, jaučiausi nusivylusi ir apvylusi artimus žmones. Tą lemtingą rytą suėmė taip stipriai, kad jau neabejojau: šiandien mūsų mažylio gimtadienis! Niekur neskubėjau, ramiai nusiprausiau, susitvarkiau ir su jauduliu pradėjau laukti… Atvažiavo pribuvėja su savo pilkuoju lagaminėliu, ir veiksmas prasidėjo.

Kaip ir ligoninėje, gimdžiau stovėdama, bet, skirtingai nei ten, nesigėdijau leisti garsų. Tai nebuvo rėkimas iš skausmo (neypatingai ir skaudėjo), tai buvo ramūs, tikslingi, žemi garsai. Visu kūnu jaučiau, kaip jie padeda vaikeliui gimti, tiesiog jutau, kaip stumiasi gimdymo takais jo galvutė, jutau, kad tokiu būdu galiu valdyti savo kūną ir gimdymo eigą (ligoninėje gimdydama galvojau, kad šis procesas yra nevaldomas). Bet kai atėjo kulminacijos momentas, niekaip negalėjau rasti patogios padėties, nes nebuvo į ką atsiremti - kėdės tam tikslui netinka, foteliai per minkšti, žodžiu, nėra atramos ir tiek. Ir čia įlekia iš darbo kaip kulka mano vyras, mūsų tėvelis, su tortu ir gėlėmis. Suspėjo pačiu laiku! Aišku, kokios atramos man trūko. Atsirėmus tiesiogine ir perkeltine prasme su garsiais riaumojimais (prieš tai paaiškinusi susijaudinusiam tėveliui, kad rėkiu ne iš skausmo) padėjau mūsų sūneliui išvysti šį pasaulį. Visas "procedūras", susijusias su placenta ir virkštele, lydėjo ramybė ir malonė. Atrodė, kad laikas sustojo ir dabar priklauso tik mums. Jaučiausi, kad esame patys svarbiausi pasaulyje: ir Dievas, ir angelai dabar žiūri į mus.

Viskas, kas vyko gimdymo metu, buvo taip natūralu ir normalu, kad atrodė, ir būti kitaip negali. Kaip ir vaiko pradėjimas, gimdymas yra paslaptingas, bet taip pat ir natūralus dalykas. Gimdymas su medikų pagalba man primena dirbtinį apvaisinimą - yra rezultatas, o paslapties jau nebėra. Kartais rezultatas svarbiau už procesą: tada medikų pagalba nepakeičiama.

Aš pati dalyvavau savo gimdyme. Su manimi niekas nieko nedarė, kad geriau ar greičiau pagimdyčiau ar kad nejausčiau skausmo. Aš iš tikrųjų GIMDŽIAU PATI. Aš tuo didžiuojuosi. Kaip alpinistas, pasiekęs viršūnę… Man atrodo, kad dirbtinai palengvinant gimdymą tai, ko tu netenki, yra būtent tas nugalėtojo jausmas. Esu be galo dėkinga pribuvėjai, kuri leido man tai pajusti, ištiesdama pagalbos ranką tik tuomet, kai tai buvo tikrai reikalinga.

Esu įsitikinusi, kas gimdymas iš ligoninių grįš į namus, O gimdymo stacionarai bus skirti tik komplikuotiems gimdymams, Bet juk taip žymiai taupiau! Ir žmonių mąstymas jau pradėjo keistis. Niekas iš mano sutiktų medikų nelaikė manęs neatsakinga beprote, nesistebėjo mano pasirinkimu, nors ir nedaug kas pritarė. Gimdymas namuose jau tampa Lietuvos gyvenimo dalimi (ir su tuo jau nieko nepadarysi, tai plinta kaip geroji infekcija)!

TĖVELIS: gerai, kad galėjome gimdyti jaukioje namų aplinkoje, kur nebuvo tos įtampos, kuri paprastai būna ligoninėse (tai patyrėme, kai gimė mūsų pirmas sūnelis). Ir aplinka dar ten vis šiek tiek "kazarminė". Su džiaugsmu pritariau savo žmonos pasirinkimui gimdyti "netradiciškai", nes pasitikiu ja, tikiu, kad ji žino ką daro (netgi jei neatsižvelgčiau į tai, kad ji pati - gydytoja). Didžiuojuosi savo žmona ir norėčiau, kad Lietuvoje tokių moterų būtų daugiau.

Dėkoju Dievui, kad sutinkame gyvenime tokių žmonių kaip mūsų pribuvėja, kurie negaili savo laiko, netausoja savęs, bet dalina save kitiems…

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“