Ingridos pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Ingridos pasakojimas

Įvyko tai, apie ką aš nedrąsiai svajojau dvejus metus, t. y. po to, kai gimė Matas.

Kursuose kažkas pasakė, kad gimdymas - tai energija. Būtent tai aš ir patyriau. Atėjo kaip didelis baltų plunksnų viesulas. Labai greitai. Labai stipriai… Taip pat greitai ir praėjo. Buvo jausmas, kad kažkas neša mane labai dideliu greičiu, ir tik tam nešančiam žinomu keliu. O aš tiesiog atsidaviau. Ir nieko nedariau.

Šis gimdymas buvo toks geras, stiprus išgyvenimas, kad niekaip negaliu įsivaizduoti kito gimdymo, nes yra jausmas, kad pagimdžiau iki galo. Nors niekada nežinai Dievo plano.

Mano Mokytoja, Tu pataikei tiesiai į dešimtuką sakydama, kad aš niekaip negaliu patikėti, kad Dievas mane myli ir gali dovanoti gyvenimo dovanas. Labai daug dabar apie tai galvoju. Tikrai. Kodėl aš giliai giliai savyje negaliu tuo patikėti. Juk tikrai, tai, kad sutikau Tave, kad pagimdėm kaip per vandenį, kad aplink tiek gerų žmonių, draugų… Juk visa tai - didelė Dievo meilė. Atrodo, belieka tik ją priimti. Atvira širdim.

Todėl dabar daug galvoju apie tai, ką norėjo Dievas man pasakyti, viską sutvarkęs taip gražiai. Nepalikdamas vietos širdyje jokiai abejonei, o tik gilų gėrio antspaudą, kurio aš niekada nepamiršiu.

Ir visgi tai buvo padaryta per Tave, Pribuvėja, per Tavo rankas, širdį ir begalinį atsidavimą tam, ką Tu darai.

Lenkiuosi Tau, dėkodama už viską, ką Tu dovanojai man ir mano artimiems.

Ingrida

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“