Mingailės pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Mingailės pasakojimas

2001 12 27

Įsisuko į pusnį vėjas ir liko nesusipratęs - sniego, ledo ir pusnių šiomis dienomis tiek daug, kiek nė svajoti negalėjau. Džiaugiuosi… Nes šaltis ir sniegas man patinka - tai mano religija, tai mano kelionės, ištvermė, džiaugsmas - tai man savęs išbandymas. Džiaugiuosi, - nes ateina, beldžiasi ir mūsų žmogus - šypsausi - ji irgi mylės snaiges! Koks nuostabus dalykas - vaikai gimsta tuo pačiu metų laiku, kaip ir buvo sukurti. Reiškia, mūsų žmogus irgi mylės žiemą.

- Linkėjimai iš saulėtosios Kalifornijos! - girdžiu, pro duris įeina Pribuvėja. Man jau ramiau. Valandos slenka, bet tai sužinau tik iš kitų. Pamenu, kai pirmą kartą ją pamačiau, pagalvojau: "Hmmm… moteris angelo veidu, ir jai, matyt, tai jau sakė daugelis žmonių". Vėl kažkas primena, kad bėga valandos. Vėl užeina sąrėmis ir mintys susijaukia, išsitempia, išsiderina. Dieve, kaip gerai, kad šalia yra vyras ir angelas. Man taip ramu… ir nuostabu, kad turiu vandenį, ramybę ir tamsą. Kaip keista - viskas tarsi kitur - už ribos - ir sienos, ir garsai, ir laikas - matau, liečiu, girdžiu, bet jie - tušti, tarsi viską, ką turėjo, visą dvasią, jėgą, įkvėpimą padovanojo man. O manyje - laukimas, šiluma, skausmas, prisiminimai, daina, tamsa, ramybė, lietus, prisilietimai ir virsmas.

Ateina paskutinė valanda. Paskutinė iki naujos istorijos pradžios, iki naujo atradimo, pažinimo. Ateina paskutinės minutės ir ateina mūsų Katrutė, Katrė, katinėlis, paukštelis, mūsų mažutė, mūsų dukružė.

Ir aš dėkoju Dievui už dukrą, vyrą ir moterį angelo veidu.

Mingailė

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“