Oksanos ir Tomo prisiminimai apie Anastasijos gimimą

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Oksanos ir Tomo prisiminimai apie Anastasijos gimimą

Oksanos ir Tomo prisiminimai apie Anastasijos gimimą

Ta laukiama diena prasidėjo 2003 metais birželio 14. Nors nuo birželio 8 (pagal gydytojų apskaičiavimą turėjo gimti vaikelis) kiekvieną dieną mes laukėme tos akimirkos. Tiesą sakant, vaikelis niekur neskubėjo, nes būsimas tėvelis labai prašė leisti jam birželio 12 dieną nueiti į koncertą, o aš laukiau mūsų mylimos pribuvėjos grįžimo. Dar birželio 13 dieną nuėjau į baseiną, kur sužinojau, kad pribuvėja jau Vilniuje. Ir tą pačią dieną vakare vaikelis po truputį pradėjo ruoštis savo pirmai ir ilgai kelionei, kelionei į jam nepažįstamą pasaulį.

Birželio 14 dieną pabudau neįprastai anksti - 4 val. Už lango čiulbėjo paukščiai, gražiai tekėjo saulė. Staigiai pajutau stiprų skausmą pilvo apačioje. Nenorėdama pažadinti vyrą, tyliai atsikėliau ir kol nuėjau iki vonios, išėjo gleivių kamštis. Supratau, kad būtent šios dienos mes laukėme ilgus 9 mėnesius, kad būtent šiandien mes tapsime tėvais, sužinosime, ką turėsime - dukrytę ar sūnelį, galėsime paimti vaikelį ant rankų, pabučiuoti, apkabinti mūsų mažylį.

Sutvarkiau visus reikalus ir vėl nuėjau pamiegoti. Ramiai pamiegojome su vyru iki 9 val. Atsikėlus, prasidėjo sąrėmiai, kurie buvo neskausmingi ir kartojosi kas 50 min. Laikui bėgant sąrėmiai dažnėjo ir stiprėjo. Labai sunku buvo rasti patogią padėtį: vaikščiojau po kambarį ir balkone (tai truputį palengvino skausmą), gulėjau, sėdėjau, stovėjau "katės" pozoje. Anksčiau bijojau, kad per gimdymą neatsiminsiu, kaip reikia teisingai kvėpuoti, neatsiminsiu kvėpavimo pratimų, kuriuos taip draugiškai darėme kursuose. Paaiškėjo, kad kūnas turi gerą "atmintį", ir nereikia galvoti kada ir kaip kvėpuoti, ką daryti, nes kūnas pats viską žino ir valdo. Visą tą laiką vyras buvo šalia. Rūpinosi manimi, padėdavo, kaip galėjo, palaikydavo. Tai buvo puiki atrama ir pagalba. Bet, kai sąrėmiai pradėjo kartotis kas 5-4 min., kažkodėl pasidarė neramu. Todėl 18 val. Vyras atvežė pribuvėją. Pamačius ją, labai apsidžiaugiau, pasijutau saugiau ir ramiau.

Mes pradūrėme didelę vandens pūslę, maloniai išbėgo šilti vaikelio vandenys. Apie 19 val. Sąrėmiai sustiprėjo, pasidarė aštrūs. Aš panorėjau į vonią, atsipalaiduoti šiltame vandenyje. Iš tikrųjų vanduo labai sušvelnino sąrėmius, skausmas pasidarė ne toks aštrus. Sunkiausias laikas buvo apie 21 val., kai sąrėmiai kartojosi kas 1 min. Toks įspūdis, kad skausmas apėmė visą kūną, net ir sąmonę - nesuvokiau realybės, erdvės, nesiorientavau, kur esu, nejaučiau savo kūno kaip visumos.Atrodė, kad laikas sustojo, ir skausmui nebus pabaigos. Esu labai dėkinga, kad šį sunkų laikotarpį šalia buvo nuostabūs žmonės - pribuvėja ir Tomas. Vyras dėjo šaltą rankšluostį ant kaktos, laikė mano galvą ant savo stiprių rankų, dušo šilto vandens srove masažavo pilvą. pribuvėja laikė už rankos, drąsino, palaikė morališkai ir dvasiškai.

Kai "sugrįžau" į Žemę, supratome, kad vanduo labai atpalaiduoja, ir gimdymui trūksta jėgų. Teko išlipti iš vonios ir gimdyti tūpomis. Nors stangos nebuvo tokios dažnos, kaip sąrėmiai, ir tarp jų užtekdavo laiko atsipūsti, šis gimdymo etapas man buvo sunkiausias. Vieną akimirką aš net suabejojau savimi, savo jėgomis ir galimybėmis. Bet matydama, kaip pribuvėja ir Tomas stengėsi man padėti, pasidarė gėda, susikoncentravau, įdėjau visas savo jėgas ir pastangas. Greit pasirodė vaikelio galvutė. Kai pribuvėja nuėmė virkštelę nuo kaklo, gimė visas kūnelis. Laikrodis rodė 22 45 val. Mes turime dukrytę! Švelniai priglaudžiau ją prie krūtinės. Po 6 min. atpulsavo virkštelę, laimingas tėvelis ją nukirpo.

Ant rankų laikiau dukrytę, buvo ramu… Ir kai po 15 min. reikėjo gimdyti placentą, visai nenorėjau to daryti. Teko stangintis iš paskutinių jėgų, net gi per prievartą. Po placentos gimimo pasijutau silpna., bet po rūpestingos pribuvėos ir Tomo priežiūros, pagulėjus šiltoje lovoje ir išgėrus karštos arbatos su medumi, atsigavau, pamaitinau dukrytę, pirmą kartą pasijutau mama. 5 val. mes visi saldžiai miegojome…

Tėvelio prisiminimai

Visą laiką nuo pirmųjų sąrėmių iki dukrytės pasirodymo šiame pasaulyje buvau šalia žmonos. Atrodė, kad laikas sustojo. Mačiau tik žmonos nežmoniškas pastangas padėti atsirasti naujai gyvybei šiame pasaulyje. Jai buvo sunku. Norėčiau tą akimirką būti vietoj žmonos ir iškentėti tą patį, ką ir ji kentėjo. Realiai visą laiką morališkai palaikydavau žmoną.

Gimdymas namuose yra puiki galimybė dar kartą įsitikinti, kad vyras ir žmona yra tvirta grandinė, kuri ne tik nenutruks, o dar labiau sustiprės.

Mes laimingi, kad susipažinome su pribuvėja. Tai nuostabus ir neįprastas žmogus, kuris su visais dalijasi savo teigiama energija, atiduoda kitiems visas savo jėgas, visą SAVE. Jos būvimas šalia džiugina, ramina ir sušildo. Esame labai dėkingi pribuvėjai, kad ji padėjo mūsų mažylei po ilgos ir sunkios kelionės ateiti į šį pasaulį. AČIŪ!!!

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“