Pirmakarčio tėčio pastebėjimai

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Pirmakarčio tėčio pastebėjimai

Pirmakarčio tėčio pastebėjimai apie tai, kas tėčiams mažokai rūpi arba
mūsų dukrytės gimimas


Šį rašinuką paskatino parašyti viena iš žinučių www.banga.lt forume - ten nusivylusi moteriškė pareiškė, kad jos vyriškis visiškai nesidomi būsimuoju vaikeliu ir jo keliu į pasaulį. Taip, žinoma, yra juk daug puikių dalykų - alus, formulė 1, žvejyba, krepšinis, automobiliai; taip pat yra požiūris "myliu vaikus, ypač tą jų darymo procesą…" Tačiau kai pagalvoji, koks stebuklas yra gyvybė, net ir sudėtinga alaus virimo ar
variklio veikimo technologija atrodo tik kuklus žaisliukas. Kai netikėtai prieš tavo akis staiga atsiranda mažas, keistokas, bet žmogutis, kurio tik ką nebuvo - sunku net patikėti savo akimis. O sužinoti viską apie tai, kaip jis atsiranda - be galo įdomu. Taigi, pasidalinsiu nauja ir smagia patirtimi.

Apie tai, kad yra didelė tikimybė, jog tapsiu tėčiu, sužinojau paskaitos metu, kai į telefoną atėjo žinutė, kurioje buvo "…mačiau širdutę plakančią…" Ir nudiegė, ir sugraudino, ir pradžiugino, pamiršau, ką kalbu,
net sutrikau prieš studentus. Prasidėjo laukimas. Kai pradėjome šnekėti apie konkretesnius pasiruošimo kelius, Ramunė užsiminė, kad reiktų abiems palankyti tėvų mokyklėlę pas pribuvėją, kur lankėsi daugelis jos draugių. Taip pat netrukus sužinojau ir tai, kad žmonelė nusiteikusi gimdyti… namuose!

Na, jos santykiai su medicina visada buvo komplikuoti: vaistai - tik homeopatiniai, pas gydytojus - išimtinai retai. Gi aš kaip tik įtariau žiūriu į visas homeopatijas, gydymus vaistų šešėliais ir kitą ne visai tradicinę mediciną, jau nekalbant apie ekstrasensorikas, lolišvilizmus ir pan. Tačiau dėl gimdymo namie neišsigandau - pirmiausia, sužinojau, kad mūsų draugai taip pasigimdė ir nieko baisaus neatsitiko, antra, man žodis gimdymas neskambėjo kaip kažkas baisaus ir nerealiai pavojingo (dabar -tuo labiau), be to, puikiai žinojau, kad ligoninėje be dovanėlės gimdyvė iš viso dažnai paliekama likimo valiai (čia ne šykštumas, čia nemėgimas jomis naudotis).

Taigi, ilgais žiemos vakarais ėmėme lankytis pas pribuvėją. Ne, ne vieni -grupė buvo didelė ir varijuodavo priklausomai nuo dienos - bet visada susirinkdavo apie 20-30 būsimųjų tėvelių. Užsiėmimai buvo ilgi (netgi labai ilgai), bet tikrai labai įdomūs. Tiesą sakant, pradžioje buvau įtarus - netgi per prisistatymo kalbelę pabrėžiau, kad esu šiek tiek skeptikas, tačiau tai nereiškia, kad užsimerkiu ir nematau nieko, išskyrus oficialiosios medicinos nuomonę. Skepsio gan greitai mažėjo. Pirmiausia, mokyklėlėje sužinojau tikrai labai daug ko, apie ką vyrai ir tėveliai retai susimąsto: pavyzdžiui, kodėl pirmus tris mėnesius moterį dažnai pykina (formuojasi placenta, kuri atmeta visas medžiagas, kurios gali pakenkti kūdikiui), kuo sąrėmis skiriasi nuo stangos (sąrėmiai - tai gimdos kaklelio atsivėrimas, stanga - tai bandymas išstumti vaiką), placenta ir virkštelė - tai ne tas pats (placenta - tai didžiulis kraujagyslių darinys gimdoje, nuo kurio tęsiasi virkštelė), kodėl neskauda kerpant virkštelę (nes virkštelėje nėra nervų), pirmą pusmetį kūdikio imuninė sistema - motinos, kas yra gimdymo skatinimas ir kuo tai baigiasi (sąrėmių tankėjimu, kai moteriai nebėra laiko pailsėti, todėl gimdymą pakelti sunkiau), kodėl nebaisu gimdyti vandenyje (todėl, kad pirmas akimirkas vaikas nekvėpuoja, net ir iškeltas iš vandens jis ne iš karto įkvepia), koks turi būti gimdos kaklelio atsivėrimas ir t.t.

Apskritai, buvo labai daug kalbama apie įvairias su gimdymu susijusias baimes ir būdus jų išvengti. Buvo rodoma daug filmuotos medžiagos, taip pat ir lietuviškų natūralių gimdymų, kviečiami specialistai, pritariantys natūralaus gimdymo idėjai: akušeriai, neonatologai, terapeutai, psichologai ir pan. Beje, tai nebuvo vien tik pamokos, tai buvo tuo pačiu ir bendravimas, dalinimasis patirtimi (mat ateidavo nemažai žmonių,besilaukiančių antro, trečio, ketvirto vaiko), mankštos (jogos pagrindu),netgi dainos, šokiai (nors kai kurios dainos laaabai erzindavo). Jeigu kas nors pamanė, kad tai - koks nors natūralaus gimdymo agitatorės suburtas ratelis - labai klysta. Tiesioginio siūlymo gimdyti namuose ir tik namuose nebuvo išsakyta nė karto. Spaudimo nebuvo jokio, tik švietimas, kaip sakiau, netgi sudarytos galimybės susitikti su oficialių ligoninių pačiais oficialiausiais gydytojais (pvz., daktaru Juršėnu iš Šv. Jokūbo ligoninės). Iš viso, šios mokyklėlės vadovė, yra nepaprastai šilta, tvirta ir charizmatiška asmenybė, be to, nepaprastai, neįprastai tolerantiška.

Netrukus, net ir negalėdamas dalyvauti visuose mokyklėlės užsiėmimuose, su kai kuriais savo pažįstamais, susilaukiančiais vaikučių, pašnekėdavau taip, kad jie tik patraukydavo pečiais - "iš kur aš žinau, kaip ten
buvo?!" Iš mokyklėlės išsinešėme tik gerus ir šiltus prisiminimus, susiradome naujų draugų. Mokyklėlė truko tris mėnesius. Po to prasidėjo laukimas apsisprendus. Žinojome, kad gimdysime su pribuvėja (kadangi ji - priėmusi virš 400 vaikų), o į ligoninę važiuosime tik tada, jeigu gimdymas taptų komplikuotu.

Žinoma, belaukiant tos dienos irgi buvo visokių baimių - dėl toksoplazmozės (čia tokia kačių nešiojama liga, o mano mieloji kates ir katinus myli (tikiuosi) beveik kaip mane). Vėliau - ar vaikelis apsivers galva žemyn (mat gimdymas užpakaliuku yra daug komplikuotesnis), o jis, nenaudėlis, kai buvo tarsi jau tinkamai įsitaisęs, nuėjo kartu su mumis į"Matricą: perkrauta" ir taip buvo sukrėstas ta beryšybe, kad lyg irapsivertė į tą negerą pozą (aš irgi jo vietoje būčiau taip pasielgęs). Ilgai net nežinojome, kas bus - mergaitė ar berniukas, kadangi kaiechoskopavimų metu gavome du skirtingus atsakymus, o per daug dažnai gąsdinti mažiuką echoskopu nenorėjome. Mamytės sveikata visą laiką buvo puiki, nors teko valgyti ir dilgėles, vėliau - žemuoges, tačiau dirbo vos ne iki paskutinių dienų (už ką buvo švelniai barama). Pagal gydytojų nustatymus, visokius gudrius ir senobinius skaičiavimus, toji data turėjo būti liepos 15-21 dienomis. Bet, kaip išmokė pribuvėja, vaikai žino geriau, kada jiems pasirodyti.

Taigi, liepos 7 d. ryte mes dar buvome už 300 km nuo Vilniaus, Ramunės tėviškėje. Tik ką prasidėjo mano atostogos, galvojome truputį iš anksto pailsėti prieš sunkias dienas. Ir štai liepos 7 d. naktį kažkas prasidėjo. Reti, bet lyg ir sąrėmiukai. Ryte visgi Ramunė nusprendė, kad reiktų grįžti. Tačiau teko dar padaryti keletą darbelių jos tėvukams, jie, be abejo, staiga tapo sudėtingesniais, nei tikėtasi, tad išvažiavimas nusitempė iki 12 val. Sąrėmiai ėmė daugiau - mažiau laikytis 15 minučių intervalo. Parduotuvėje nusipirkome raudono vyno, kuris turėjo būti indikatorius, ar tai - tik pokštai, ar jau rimtas įspėjimas.

Vynas nepadėjo - sąrėmiai tęsėsi. Vilniuje atsidūrėme po trijų valandų, bet, kadangi pastarąsias dienas tvarkėmės dokumentus dėl paskolos, tai dar sugebėjome nukeliauti iki notarų, kad gaučiau žmonos įgaliojimą daryti su jos ir mudviejų turtu ką noriu. Tačiau grįžus namo netrukus buvo pasakyta, kad "dabar jau po parduotuvę nepavaikščiočiau". Įdomiai sugalvota - žmonikė veikia veikia kažką, tada sustoja, palaukia ir vėl veikia. Ką gi - metas skambinti pribuvėjai. O ji tuo metu - prie Ignalinos ežerų, su visa besilaukiančių brigada. Ji lyg ir bando mus kalbinti atvažiuoti, bet parlėkus 300 km vairas truputį įkyri… Netrukus sulaukiame pribuvėjos skambučio - važiuoju! Ir iš tiesų, po geros valandėlės atvažiuoja.

Aptvarkau kambarius (išvažiuodami "atostogų", aišku, palikome šiokią tokią betvarkę, su viltimi, kad grįžę tvarkingai apsikuopsime ir jau rimtai lauksime…), laukiame. Žmonelė išsirenka muziką - Al Di Meolos albumą "Winter Nights" (klasikiniai gabaliukai kaip "Scarborough Fair", "Ave Maria" ir pan. grojami akustinės gitaros virtuozo). Apie aštuntą pasirodo pribuvėja - kaip visada, besišypsanti, linksma. Ji užsiima gimdyvės tyrimais ir paskelbia: "iki dvylikos turėsime", mat kaklelio prasivėrimas - geri 6-7 cm (neišmanantiems - kaklelis prasiveria iki 10 cm). Nesitiki. Tikrai. Bet vis tiek lekiu į Antakalnį parvežti baseino. Širdyje - labai smagu ir linksma, bet pastebiu, kad kažkaip netikiu, jog jau tuoj kažkas bus pagimdytas. Grįžtu su dideliu baseinu. O žmonelei jau ne pyragai - sąrėmiai tankėja, juos iškentėti vis sunkiau, bet pribuvėja visada padeda, primena kvėpavimo pratimus, o tarp sąrėmių abi juokiasi. Aš verdu arbatą, nešu šlapią rankšluostį, vadovaujamas pribuvėjos renku baseiną ir ruošiuosi jį pildyti.

Darosi vis sunkiau - tačiau mano mieliausioji didvyriškai tveria sunkumus, aišku, pareikalauja, kad nusiimčiau šliures ir nešlepsėčiau (žinote, taip šlept-šlept), vieną kartą gaunu į dantis "eik šalin" (neatsargiai pasirėmiau į lovą ir sutrukdžiau susikaupimą), o šiaip viskas lyg ir normaliai. Ilgokai netrūksta vandens pūslė, pribuvėja netgi įtaria, kad teks prabesti, paprašo suskaičiuoti intervalą tarp sąrėmių, randu, kad jis - 2,15 minutės. Pūslė pagaliau trūksta. Pribuvėja sukomanduoja, kad metas lipti į baseiną. O tas baseinas - ne bet koks, specialus, tvirtais kraštais, ant kurių net galima atsisėsti, maždaug pusantro metro skersmens.

Nustebęs sužinau, kad jau prasidėjo stangos - t.y. toji dalis, kai vaikiukas išstūminėjamas pro dubens kaulus ir turi tuoj kyštelėti galvytę. (Atkreipiu dėmesį - sąrėmiai labiau kaip kas 2 minutes nesutankėjo, o jeigu gimdymas skatinamas - tarpas tarp sąrėmių gali būti daug mažesnis, gimdyvei nebėra kada pailsėti). Čia jau prireikia mano rimtesnės pagalbos - tenka palaikyti mamytę pakeltą, kad vaikutis greičiau eitų, pribuvėja padeda ir įkalbinėjimu, ir veiksmais, netgi pačiu savo buvimu - tiek joje jėgos, žinojimo, pasitikėjimo ir mokėjimo tai perduoti šalia esantiems.

Stangos eina viena po kitos - jau galime pačiupinėti galvutę, bet jos tik pats viršugalvėlis. Mat stangų metų kūdikėlis eina pagal principą du žingsniukai į priekį - vienas atgal. Pribuvėja sako - tuoj, dar trys - du kartai ir viskas. Matau, kad žmonikei sunku, labai sunku, bet ji laikosi. Ir štai vienos stangos metu ji baisiai sucypia, pribuvėja šūkteli "Leisk! Leisk!" (tai reiškia - nuleisk į vandenį) ir, žiūrim, vandenyje, tarsi pririštas virvele plūduriuoja mažas žmogutis! Iš kur jis?! Vajetau, neįtikėtina! Tikrai neįtikėtina! Pribuvėja pakelia vaikelį prie mamos, ant delno, jis - visai ne toks, kaip įsivaizdavau - mėlyną, susiraukšlėjusį, susiraukusį (nagi dažnai matome tokius gimstančius) - jis atsikosti, kiurkteli. Pora kartų parodo balsą. "Na, tai žinote kas?", - klausia pribuvėja. Sakome - "nežinom". "Tai žiūrim!". Nagi, žiūrim - mergaitė!

Dukrytė! Mano prieš gerą porą mėnesių susapnuotas sapnas, kad gimė mergaitė - pildosi. Tuo tarpu dukrytė nenori atsimerkti. Tai labai liūdina tėvelį, kuris su fotoaparatu bando įamžinti šį momentą. Bet štai - atsimerkė. Plykst! Tačiau jokio didelio pasipiktinimo, vokalo pratybų -beveik dangiška ramybė!

Prabėgus gerai penkiolikai minučių gaunu teisę nukirpti atpulsavusią virkštelę - žinau, kad ten nėra nervų, bet vis tiek baisu kirpti tokį daiktelį, kuris riša mano dukrelę su mamyte… O mamytei dar likusi užduotis pagimdyti placentą - mat gimus vaikui šis darinys atsisluoksniuoja nuo gimdos sienos ir taip pat gimsta, bet šiek tiekvėliau. Placenta turbūt labiausiai primena reljefinį žemėlapį (gal kas atsimena - mokykloje tokie būdavo) ar bareljefą. Tai tarsi iškilus lapas,kuriame kraujagyslės išsiskleidžia tarsi upės delta. Pribuvėja pagal placentą galėjo pasakyti, pvz., kad kažkuriuo metu buvo per daug vartota kalcio (ir iš tiesų matosi, kaip kažkuo baltu pasidengusi kraujagyslės atšaka).

Placenta buvo uždaryta į maišiuką ir užšaldyta - turbūt bus palaidota po mūsų dukrelės medeliu, kai jį sodinsime. Taigi, placenta gimė, gimdyvę iškėlėme, vėl užsiėmėme kūdikėliu. Reikia gi bent pasverti (šį veiksmą filmuoju - 3,55 kg, va, koks žmogus!) Bet ji tyli. Tyli ir viskas. Tik ėmė čepsėti, čiaumoti - tai refleksas, kad vaikiukas nori valgyti. Ką gi, pirmą kartą duodama paragauti krūties, kurioje kol kas dar tik
priešpienis… Pagal visus požymius vaikutis tiesiog tobulas - pirmiausia, veido struktūra artima maniškei (dideli žandai, mažos, protingos akutės), laisvai išskėstos kojytės, APGAR (ar ten koks tas testas) - dešimt balų! O kaip gi kitaip! Mamytė taip pat jaučiasi gerai - žinoma, kojos virpa, bet jokių rimtesnių plyšimų, viskas pavyko tiesiog puikiai. Esu dar apmokomas kaip rūpintis ja, mažutės virkštelės galiuku, o šiaip - tokia euforija užplūdusi, toks skaidrus džiaugsmas, kad nėra net su kuo palyginti…
 

Jau tiksliai žinau, kad kitas mūsų vaikutis taip pat gims namuose. Kur visi šalia. Kur šilta, jauku ir miela. Kur padeda nuostabios pribuvėjos rankos ir šypsena. Kur jo laukia.

P.S. Tą pačią naktį sapnavau, kad kalbuosi su dukryte ir ji man aiškina - nenoriu pamperso (atsiprašau, sauskelnių - tikrai geras gražus lietuviškas
žodis), duokit kelnytes!!!

P.P.S. Beje, dukrytės vardą taip pat susapnavau, tik dar prieš kokius du
mėnesius iki gimimo. Sako, laimingas tas vaikas, kuris atsineša ir savo
vardą.

Justinas
 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“