Rose atėjimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Rose atėjimas

Rose atėjimas
 

Agnieška

Prieš kalbant apie mano gimdymą turiu pasakyti kelis žodžius apie šį nėštumą: Rose apsireiškė tuo metu, kai "mes jos nebelaukėme". Aš sutikau šią žinią su džiaugsmu, sumišusiu su nepasitikėjimu: Ar tai iš tikrųjų tai? Ar įmanoma, kad po tiek metų laukimo pagaliau vaikas ateina?.. Ir ar jis atsilaikys?

Aš su nekantrumu laukiau pirmojo mėnesio pabaigos, kai galėsiu pasidaryto echografiją ir sužinoti, kad vaikas tikrai ten yra.
Žinoma, per pirmuosius mėnesius aš nerizikavau niekur keliauti: manau, kad padariau viską, kad apsaugočiau tą manyje gyvenantį lobį. Keli gydytojai man patarė iki gimdymo likti Prancūzijoje…

Atvykusi į Lietuvą iškart apsilankiau keliuose gimdymo namuose ir supratau, kad mano viltį (o ji tokia paprasta!) bus nelengva įgyvendinti. Kadangi jau turėjau gimdymo patirtį su Siuzana (Prancūzijoje), kuris praėjo labai normaliai, dalyvaujant akušerei, kuri sekė visą mano nėštumą (pas mus tai vadinama "bendrąja priežiūra"), aš tenorėjau gimdyti lygiai taip pat, kai pati laisvai sprendžiu apie gimdymo eigą, priimdama, žinoma, medikų sprendimus, naudingus mano pačios ir mano vaiko sveikatai. Man visi sakė "taip taip, tu teisi", bet manęs tai neįtikino.

Nukeliavau į Varšuvą, kur sutikau akušerę, dirbančią labai malonioje klinikoje (kuri yra įtraukta į ligoninių "kūdikių draugai" UNICEF sąrašą) ir apsisprendžiau, nepaisant visų šio sprendimų komplikacijų, ten gimdyti.
Ir tuo metu, likus dviem mėnesiams iki nustatyto termino, aš išgirdau apie namų gimdymų judėjimą Lietuvoje. Nuo paties pirmojo telefono pokalbio su pribuvėja pajutau laisvą, tikrą asmenybę ir beveik akimirksniu priėmiau sprendimą, nors vėliau kilo nemažai klausimų.

Labiausiai man padėjo šiomis paskutinėmis savaitėmis iki gimdymo pokalbiai su moterimis, pasirinkusiomis tą patį būdą kaip ir aš bei "intensyvios treniruotės"baseine, - tai suteikė mano dvasiai ir kūnui drąsos ir atsparumo, kurie iki tol buvo tarsi paslėpti. Ramybė ir giedra nuotaika, kuriuos patyriau gimdymo metu, buvo tik loginė šio pasirengimo pasekmė.
Šis gimdymas buvo ypatingos įtampos ir ypatingo grožio momentas, jaučiausi esanti riboje tarp skirtingų pasaulių, tuo pat metu labai susikaupusi ties savo kūnu ir savo kūdikiu ir tuo pat metu gilioje komunijoje su vyru ir pribuvėja.

Aš suvokiau, kaip gali palaikyti kitų žmonių energija. Suvokiau, kad skausmas gali transformuotis priklausomai nuo kūno padėties ir judesių, o ypač nuo tos reikšmės, kuri jam suteikiama.

Aš taip pat suvokiau reikšmę mane apglėbusio vandens, tokio kuklaus ir efektingo kaip ir pribuvėjos buvimas šalia, to vandens, kuris taip gerai apsaugojo mano tarpvietę ir mano kūdikį per tą beveik brutalų išsilaisvinimo momentą.

Šiandien kone didžiuojuosi šita "viršūne", į kurią užkopiau ir jaučiuosi laiminga "ištyrusi" visas savo moteriškumo paslaptis.
Tai buvo taip pat didelė patirtis Siuzanai ir aš nesigailiu, kad įtraukiau ją į šitą avantiūrą. Manau, kad ji smarkiai paaugo tapdama seserimi ir taip pat mano "suokalbininke".

Apie tokį gimdymą buvau daug svajojusi skaitydama (pavyzdžiui, M. Odent knygas), o kita vertus, dar iki nėštumo, - visu savo gyvenimo būdu. Ir aš jį išgyvenau "iki gelmės", iki galo. Manau, kad pasilikusi Prancūzijoje, nebūčiau galėjusi jo realizuoti tokiu būdu, nes ten atsargumas ir racionalumas stipresni už aistrą. Tą patvirtina kad ir toks pavyzdys: vienintelė akušerė, dirbanti Metzo mieste, nebeaptarnauja gimdymų namuose, nots asmeniškai ji yra didžiausiai šalininkė suteikti kuo daugiau laisvės moteriai. Sunku įsivaizduoti, kaip moteris gali pasirinkti geriausiai jai tinkančią padėtį, jei palatoje stovi tik gimdymo stalas, siauresnis už paprastą lovą.

Rose yra vaisius (nors jos vardas reiškia gėlę), gimęs iš meilės akimirkos, kai aistra ir geismas nugali visus kitus jausmus. Aš išgyvenau jos atėjimą į pasaulį kaip meilės aktą, visiškai pasinėrusi į geismą ir nuotykį (!) su kitu. Tiesiog tai buvo gražu.

Frederikas

Pamažu Rose'ai augant ir formuojantis Agnieškos pilve, mumyse, jos tėvuose, augo ir stiprėjo noras priimti ją mūsų gyvenime kaip įmanoma natūraliau, kitaip sakant, su pagarba ir smalsumu gyvenimo paslapties atžvilgiu. Jau nuo Siuzanos atsiradimo žinojome, kad tai įmanoma. Jeigu nebūtume susitikę šitos pribuvėjos, šis mūsų noras būtų pasimetęs smulkmeniškuose mediciniškuose rūpesčiuose, nereikalinguose vizituose, strese, šio mūsų noro nebūtų išgirdę žmonės, kuriuos sutikome per savo paieškas, šį norą būtų nustelbusi gyvenimo kasdienybė…

Šie du mėnesiai, kai gimė mūsų pažintis, mūsų suokalbis su pribuvėja, be abejo, pasiliks ilgam ir labai ryškiai mano atmintyje. Per pačią pirmąją "jogos" pamoką, į kurią mes pavėlavome, mes pamatėme stovinčią prieš visas tas sunkias moteris klausytojas ir dėmesingus bei slunkiškus vyrus bekūnę moterį, moterį idėją, mintančią ir degančią savo pašaukimu, savo noru padėti, moterį, kurios liesumas panašus į būdą susitelkti ties svarbumu, ties energija, kurią ji turi duoti kitai. Iš pradžių siurprizas ir smalsumas, paskui atradimas, kad šita moteris-pribuvėja - paprasta griežto ir gilaus intelekto, gilių jausmų ir tvirtos moralės moteris.

Ir Rose gimimas, taip paprastai išgyventas, toks gražus, toks ramus.

Vienas konkrečių labiausiai mano atmintyje įstrigusių momentų yra tas, kurį pavadinau dvigubu Agnieškos balsu.

(beje: iš tikrųjų visi šio gimimo momentai įstrigo mano atmintyje; tai netgi nėra intelektuali atmintis, o kažkokie atgarsiai, būtent neracionalūs, nes kiekviena šių akimirkų buvo tuo pat metu naujas ir tarsi pažįstamas, tarsi akivaizdus, tarsi iš naujo atrastas).

Dvigubas Agnieškos balsas buvo pačioje pabaigoje, kai Rose galva jau buvo pasirodžiusi, tačiau dar nebuvo atlikusi jokio savarankiško judesio, per tą akimirką, kai ji gali iškišti vertikaliai savo petukus; Agnieškos riksmas buvo nukreiptas į vidų, jis buvo gyvuliškas, kimus ir galingas: Siuzana, šiek tiek išsigandusi šio balso, išbėgo laukan, nors sunkiausias momentas jau buvo pasibaigęs! Agnieška nutraukė tuo metu savo kito pasaulio aimaną ir pašaukė Siuzaną savo pačiu švelniausiu, savo maloniausiu balsu: "Ateik, nebijok, ji jau čia". Tarsi joje būtų dvi skirtingos būtybės, arba, tiksliau, du skirtingi laikai: paslapties, anapusinio pasaulio laikas ir laikas egzistuojančios, guodžiančios, mylinčios šeimos.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“