S. pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » S. pasakojimas

S. pasakojimas

Aš namie turiu tokį, kaip dukra sako, "bumbaką", burbulą, pagamintą iš daug trikampių. Kai aš buvau nėščia, mano vyras rašė diplominį ir, kai jam užeidavo depresijos priepuoliai, tai jis, užuot braižęs ten savo kažkokius brėžinius, pradėdavo lankstyti, karpyti tuos daiktus... Nudažydavo guašu kokia nors spalva ir paskui man padovanodavo. Vienas toks burbulas yra balandžio 17 d., o aš dabar turiu savo med. kortelę pasiėmusi iš poliklinikos, tai būtent tą dieną aš pirmą kartą nuėjau pas ginekologą. Ir aš turiu tą juodą burbulą. Kaip tyčia...

Taigi aš nueinu ir sakau, kas man yra. O jinai, žinoma, rašo ir, žinoma, manęs nemato. Kažkokių formalių dalykų paklausė. Ateikit maždaug po mėnesio. Jėzau, galvoju, kaip taip galima. Aš ateinu su svarbiausiu dalyku koks gali būti šitam gyvenime, kad aš laukiu vaiko, o į mane net nežiūri. "Gimdysi, ne?". O aš sakau, "tikriausiai". Paskui pasižiūrėjau, toj kortelėj parašyta: "Jei nėščia, gimdys".Taškas. Dabar juokinga. Tada buvo labai baisu. Gal, kai paprastai dabar yra atkalbinėjama nuo pirmų abortų, jeigu aš būčiau pasakiusi, kad negimdysiu, gal į mane nors būtų pasižiūrėję ar aprėkę. Aš neįsivaizduoju...

O paskui kiek aš ten vaikščiojau, jaučiausi kaip konvejeryje. Visą laiką girdėdavau ką šneka kitoms prieš mane, nes durys plonos. Aš einu ir jau žinau: "renkis, stokis ant svarstyklių, gulkis"...

Kadangi aš buvau labai sąmoninga nėščioji, tai norėjau pamatyti kaip atsiranda vaikai. Aš radau poliklinikoje tokį skelbimą, kad, jeigu jūs norite, tai galite eiti į Sveikatos mokymo centrą ir pasižiūrėti ten porą filmų. Aš ir nuėjau į tą Sveikatos mokymo centrą, mes atsėdėjom tuos privalomus filmus, tokie lietuviški videofilmai. Visai formalūs. Ir tada aš pradedu klausinėti, ar negalėčiau pamatyti, kaip gimsta vaikai. Filmai nėščiosioms, vienas apie gimdymą, kitas apie vaiko slaugą yra tokie, kad tau neparodo, kaipgi tas vaikas gimsta. Parodo gimdymo namus, kokie jie gražūs, fontanai, pasirodo, veikia prie jų. Čia kaip Leščinskaitė kažkada yra tyčiojusis iš tarybinių laikų ligoninės, "kaip gera yra kine gulėt ligoninėj. Tau ir profesorių prie lovos ir palmę prie kojų..." Tada ant manęs pradeda rėkti, bet ne dėl to, kad aš čia dar noriu kažko daugiau, negu priklauso, bet šiaip. Aiškiai moteriai viskas buvo labai pakyrėję. Kokia bloga sistema, kaip tą Sveikatos mokymo centrą būtų galima reorganizuoti, bet koks blogas direktorius ir t.t..

Bet vis dėlto, kai išsirėkė, pradėjo su mumis šnekėti (mes su buvome dviese su drauge). Mes išsiprašėm tų filmų ir mums juos parodė... A, dar prieš tai sako, mes jums nerodysim, nes jie yra angliški. Mes sakom, gal suprasim. Taigi šiaip taip susitarėm. Vienas buvo apie tai, kaip vaiko laukiama Olandijoje ir kaip jis gimsta. Ten rodo keletą šeimų ir propaguoja naminius gimdymus, išskyrus tuos atvejus, kai labai bijo namie gimdyti arba gręsia kokios nors komplikacijos. Tai vieną rodė ligoninėje. Šiaip gimdo ant kėdučių, su visa šeimynėle. Na va, aš bent buvau mačiusi, kaip gimsta vaikai, o mano vyras tai ne.

Gimdyti aš norėjau važiuot su vyru, tai reiškė, kad vyras turi turėt visokių dešimt pažymų, kažkokių stomatologų, rentgenologų, terapeutų. Tai juokinga, nes jis pasiima pažymą šiandien, aš gimdau po savaitės, tai jis gali dešimt kartų užsikrėsti kuo nori. Iš tikrųjų tave į kažkokią mašiną įkinko, ir tu veži sau. Ir tai vadinasi, kad tavimi rūpinasi... Tada mes turėjome eiti į ligoninę ir išsilupti ant kortelės parašą, kad esant galimybėms, galima gimdyti su vyru. Mane tai visą laiką trikdė, jeigu aš nuvažiuoju ir nėra tų galimybių, tai ką, vyrą išmeta?

Gera pažintis su medicinos sistema įvyko, kai mes klinikose laukėme. Yra vedėjos priėmimo valandos ir mes laukiame. Laukia dar apie dešimt storų, plonų, vyrų, moterų, ko tik nori, ir aš girdžiu, kas viduje yra šnekama. Mes visi girdime. Aptarinėjami kažkokie batai. Tada buvo talonų laikas, kai parduotuvės dar buvo tuščios. Praeina pusė valandos, aš vis dar girdžiu tą patį. Mano kantrybė baigiasi, ir aš įsiraunu į tą kabinetą. Aišku mane aprėkė baisiausiai, "kaip aš drįstu trukdyti, nes vyksta posėdis". Reikėjo man jau tada suprasti, kas darosi, bet aš niekaip nesupratau, kad viskas bus taip, tik dar dvidešimt kartų blogiau. Paskui ligonines pradeda uždarinėti kažkokiom dezinfekcijom. Tu susitari su Antakalniu, su klinikom, kad tu ten važiuosi, bet pasirodo, kad būtent tada, kai tavo vaikas turi išlipti, jie užsidaro.

Galų gale susitariau su Gimdymo namais, o va ten, tai jau buvo siaubo filmas nuo pradžių iki galo. Kur ant tavęs rėkė, rėkė, rėkė, rėkė... Kadangi aš gimdžiau su kyšiu, aš susiradau gydytoją, nes bijojau šiaip važiuoti, tai kol gimdžiau ant manęs niekas nerėkė. Visą laiką laikė už rankos ir sakė, "oi, katyte, kaip tu moki kvėpuoti". Be to vyras buvo šalia. Bet iš viso to vistiek išėjo parodija. Mane įkišo į ligoninę dviem parom anksčiau. Man nuėjo gleivių kamštis ir aš nuvažiavau į ligoninę paklausti, ką man daryti. O man laiko buvo daugiau, negu jiems yra norma. Tai mane sugrūdo į nėštumo patologijos skyrių ir pralaikė dvi paras, kur net nebuvo galima lankyti. Ir tas dvi paras aš praverkiau. Atsidurti ligoninėje... Aš visko tikėjausi. Bet sveikai, drūtai, kai naktį man kažkokie maži, maži sąrėmiukai buvo, o dieną visai jų nebuvo, patekti į ligoninę... Ir kokia tada prasmė gimdyti su vyru, jeigu tas dienas, kai man tikrai labai baisu ir bloga aš sėdžiu ligoninėje viena.

Dar vienas įdomus dalykas. Man visą laiką sakė, kad bus berniukas. Netgi, kai aš jau gulėjau ant to stalo ar kėdės, ar lovos, ar kaip ji ten vadinasi, man vis paklausydavo ir sakydavo, oi, kokie stiprūs ten kažkokie... bus tikrai berniukas... Rimtu veidu... Bet čia gydytoja man tai įrodinėjo. Aš susitikau savo seną klasės draugą, būdama stora. Kažką mes šnekėjom, jis man sako, ką tu veiki? Sakau, ar tu nematai? O jis sako, oi, žinok, kad bus sūnus. Ir tokiu spindinčiu veidu tai sako man, įsivaizduodamas, kad mano veidas taip pat turi pradėti spindėti. O gražiausias dalykas buvo tada, kai aš ėjau echoskopijos. Prieš metus mano draugė buvo pagimdžiusi vaikutį su rankos amputacija. Be plaštakos tas vaikiukas gimė. Ir aš visą laiką, kol laukiausi, galvojau, kad man bus dar blogiau. Tai ko gero labai įprastas dalykas.

Kaip manai, iš kur ta baimė kyla? Nes labai daug moterų taip mano...

Iš baimės, kad taip nebūtų. Aš manau, kad šitaip giniesi.

Tu pradėjai pasakoti apie echoskopiją?

Echoskopija... Mane nusivedė mano mamos draugė. Nulydėjo kartu. Pažiūrėjo tą mano pilvūzą, užsirašė kažkokius ten skaičiukus, placentos padėtį ir dar kažką, bet jokios informacijos, kuri mane būtų išgąsdinusi, aš neišgirdau, todėl labai apsiraminau. Nors tai mano draugei taip pat darė echoskopiją ar ne du kartus, bet taip pat nieko nepasakė. Aš nežinau, ar jie nematė? Ar tai yra tiesiog mūsų medikų tabu? Nors ko gero, reikia motinai pasakyti. Nes po gimdymo jai ir taip šokas. Ir dar papildomas šokas, kad vaikutis nesveikas. Man atrodo, nežmoniška tokiais atvejais nepasakyti.

O ta mamos draugė stovi, žiūri ir sako, o jūs lytį matot? Ne, sako. Gerai, nemato, nemato. Dieve... Man tikrai buvo visiškai vienodai. Užtai, kad mes nei kokių vežimų žydrų ar ružavų pirkom, nei mums svarbu buvo. Ir vakare... Aš tada labai daug vaikščiojau į visokius teatrus, mes ėjom ir ėjom, ir ėjom visur, nes man prasidėjo tokia isteriška beimė, kad viskas, kai bus vaikas aš niekur neišeisiu. Iš tikrųjų dabar aš išeinu mažiau, bet sakyčiau ne taip aš ir noriu kur nors eiti. O tada aš turėjau žutbūt pamatyt viską ką galima, nes tuoj man bus labai striuka. Ir mes nueinam vakare į "Galilėjų", kaip šiandien atsimenu, ir per pertrauką susitinku savo klasiokę. Jie abudu su vyru pediatrai. Na, ką gali su gydytojais šnekėt ir dar tokioj situacijoj. O be to, sakau, mano gydytoja nutarė, kad aš turiu gimdyti tarkim vieną dieną, o pagal mano suskaičiavimus tai turėjo atsitikti tiktai po dviejų savaičių, o vistiek jie man kalė, kad aš pagimdysiu gruodžio 17. Ir aš, kai jau buvo ta gruodžio 17 ir manęs klausdavo, tai kada, aš sakydavau, pagal gydytojus, tai jau vakar. Na va, susitinku aš tą Editą ir pasakoju jai. Kad buvau echoskopijoj ir, kad lyties nemato. O ji pažiūri taip į mane ir sako, mergaitė bus, tai jie tavęs liūdinti nenorėjo. Ji taip pasakė, kaip du kart du - keturi. Jinai yra gydytoja, jinai žino, ką galvoja jos kolegos. Viskas tvarkoj. Aš tada net nesureagavau rimčiau. Aš tik paskui atsiminiau šitą frazę, jau kai turėjau mergaitę. Aš nežinau, ar jie tikrai nematė tos lyties. Ar jie tikrai nenorėjo manęs liūdinti, bet man iškalbingesnė ta mano draugės replika.

Taigi... Kol aš gulėjau ant to stalo, tai su manim buvo gana gražiai elgiamasi. Nepaisant to, kad 20 minučių nerado venos ir panašiai. Po to mano vyras sakė, kad jam buvo baisiausia, kai man mėgino surasti tą veną. Bet paskui... Tu pagimdai ir pagal tą pačią kvailą sistemą tavo vyrą išsiunčia namo. Tai, kad jis dalyvauja gimdyme, praktiškai nieko nereiškia. Tu iki to būni viena, ir tu po to esi viena, kai tau labiausiai reikia ko nors šalia.. Jau sakau, kad tas važiavimas su vyru į ligoninę man pavirto farsu...

Ką aš dar labai gerai atsimenu. Aš taip norėjau valgyti. Aš nieko daugiau taip nenorėjau. Jie gi nieko neleidžia valgyti. Išklizmuoja tave ir tau neduoda nei gerti, nei valgyti. Ir atsimenu, klizmuoja ir aiškina. Na, dabar tu eik į tualetą ir stenkis viską labai sąžiningai daryti pagal visus nurodymus, kad tiktai nepatirtum gėdos ant stalo. Atseit, kad tau, neduok Dieve, kokių nors išmatų dar neišsprūstų. Viešpatie, jeigu tai yra gėda? Tik po to pagalvojau. Ko ten moko ir ko ten reikalauja iš žmogaus? Kokie niekai.

Pagimdžiusi, kol gulėjau išmesta koridoriuje ant ratukų, vyras sugebėjo mane kažkuo pamaitinti. O šiaip ten tvarka sveiku protu nepaaiškinama. Pirmiausia negali neštis daiktų su taše, būtinai turi persidėti į polietileninį maišą. Kad neįneštum infekcijos su ta taše. Tada tau griežtai pareiškia, kad su tuo chalatu, su kuriuo tu atvažiavai, tau niekas neleis būti tame skyriuje, kur tu būsi su naujagimiu. Griežtai jį turi atiduodi namo. Kai tu jį atiduodi namo ir tave nutempia į tą skyrių ir pameta, paaiškėja, kad tau chalatą geriausiu atveju atneš rytoj, valdišką, plonytį... Ir apskritai, ko jūs čia norit, taigi atsineškit iš namų viską, antklodes, chalatus. Ką, jūs nežinot? Taigi, pirmas mano žygis buvo vėl šliaužti prie telefono ir skambinti vyrui, kuris ką tik parėjo ir parnešė namo chalatą, sakyti, būk geras, rytoj atnešk man tą chalatą atgal. Maža, kad tu esi ten durninama nuolat, tai tu dar kitus durnini.

Svarbiausia ant tavęs visą laiką rėkiama. Tualetas yra vienas visam skyriui. Apie švaras aš ten nekalbu. Vienintelė bidė visame skyriuje. Gydytoja man sako, žinai, sako, tu, jeigu gali, tai tu neik į tualetą šį vakarą, o pasistenk ką nors padaryti į basoną. Kažkam iš mano palatos išėjo tai padaryti. Nusišlapinti. Tai atlėkė rytą sanitarė ir rėkia, "basony dolžny byt čistyje!" su keiksmais. Atsiprašau, jeigu aš sugebėčiau jį nusinešti ir išsipilti, tai gal aš nušokuočiau ir iki tualeto. Pagaliau tu esi sanitarė, tau už tai moka algą. Ir taip be galo, be krašto. Eina visi ir rėkia. Tas negerai, anas negerai. Matuoji temperatūrą, o jeigu pradeda kažkas su pienu darytis, tai pradeda pažasty kilti temperatūra, ir tai jau nebėra tavo tikroji temperatūra. Tada seselė sako, pabandyk matuotis kirkšny. Atlekia kita seselė, ką tu čia dabar darai? Kaip tu gali tam kirkšny tokiam ir anokiam matuotis temperatūrą? Tai ko klausyti. Ir taip eina kas pusvalandį vieni paskui kitus ir ką nors naują tau pasako. Ir būtinai, ką tu darai, yra labai blogai.

Man vaikas nugraužė krūtis. Aš ateinu pas seselę paklausti, ką man daryti. Tu, tu, tu, ar tu nežinai, ar jum nesakė, kad čia nereikia vaikščioti!!!. Paskui jinai malonėjo man ant tokios mentelės patepti Volkovo tepalo. Rupūs miltai, sakytų, taip, indelis tepalo kainuoja vieną litą. Imk tu ir turėkis, duok litą. Tai va. Visą laiką rėkė ir rėkė, o paskui išrašė...

A, tiesa, mano vaikas kadangi ten sėdėjo gal šiek tiek ilgiau, jo nosiukė buvo tokia truputį į šoną. Tada aš visų iš eilės ką sutinku, klausiu, ką man daryt su vaiko nosim. Pediatrė įsisprendė į šonus, "prispaust į kitą šoną ir laikyt". Čia medikų humoras, jeigu jį kas supranta. Ateina seselė, kuri vaikiukus nešioja. Aš tos seselės, ką reikia daryti? Seselė sako, na, žinai, gal pamasažuoti trupučiuką, gal... kažką sugalvoja, ką reikia daryti. Ateina dar kitas žmogus, aš dar kito žmogaus klausiu. Tai yra normalu, kad aš klausiu. Turiu, pagaliau, kažką žinoti. Ir kai aš matau, kad man kiekvienas žmogus apie tokį elementarų daiktą sako vis kitokį receptą, tai galima išdurnėti. Juo labiau, kad ant tavęs, kaip ant didžiausios neišmanėlės rėkia, nešneka.

Dar ypatingas atvejis yra palata, kur tu būni. Kad ten nėra lempučių, kad ten nėra antklodžių vidury žiemos, kad ten vėjai švilpia, viskas yra bala nematė. Bet joje guli keturios moterys, kuriom visom yra geras šokas, ir man taip pasisekė, kad buvo labai spalvingi egzemplioriai. Aš pamačiau tiek liaudies, kiek nebuvau mačius. Viena buvo ponia iš Gariūnų, kita - stiuardesa, kurios vyras mariakas. Jos visos rusės, žinoma. Trečia buvo medicinos seselė. Ta buvo pati tykiausia. Tos dvi moteriškės, viena iš Gariūnų, kita stiuardesė, kurios vyras mariakas, buvo smarkios. O, žinai, vistiek esi gerokai paklibintais nervais. O tos tas 3 paras, kiek teko man su jomis būti, neužsičiaupdamos šneka. Užmigt iš tikrųjų negali po tokio streso, tabletės tikrai tau niekas neduos. Ir taip isteriškai viena kitai pasakoja kokį chalatą iš kur vyras parvežė. Kokie ten buvo taškučiai. O mano vežimėlis "Zekyva", bet toks, o mano "Zekyva", bet kitoks. Aš pirmą kartą sužinojau, kas tai yra.

Gavai daug informacijos...

Aš sužinojau viską, ką galima sužinoti apie parduotuves. Bet aš neišsimiegojau. Be to, vistiek tai yra Gariūnų mentalitetas. Atitinkamas ir atitinkamas leksikonas. Kad rusų kalba, tai čia būtų nieko, bet aišku ne Dostojevskio, o Gariūnų. Aš parvažiavau namo ir man skambina draugė. Neatsimenu, ką aš jai pasakiau. Ji sako, tu girdi, kaip tu kalbi. Pasirodo, aš rusiškai keikiuosi ir sakau, blet, ir vėl šita merga rėkia. Tai va, tada ji manęs ir paklausė, tu girdi, kaip tu šneki?.. Aš nesikeikiu šiaip šitam gyvenime tiek jau daug, bet ta frazė... Kažkas atsitinka, kad tu staiga panyri į tokį baisų mėšlą...

Pasakoti, kodėl aš nenoriu daugiau vaikų? Todėl, kad aš paskui vos nenumiriau. Iš tiesų, grįžau namo ir man prasidėjo gimdos uždegimas. Man skambina visokios mano draugės ir mane guodžia, o, tu kiekvieną dieną jusi kaip tau jėgos grįžta, kaip tu stiprėji... Ir aš mėginu galvoti, kad taip ir yra. Man net į galvą nešauna, kad gali būti kitaip. Ir aš iki pat paskutinės akimirkos nenoriu tikėti, kad aš jau nebenueinu iki tualeto. Per dešimt dienų aš tiek nukraujavau, kad vos-ne-vos nueidavau į tualetą. Pastovėti galėjau susilenkusi stačiu kampu ir paskui aš galų gale pagimdžiau tą placentą. Aš supratau, kad jau tikrai yra negerai. Aš nuvažiavau į ligoninę, bet tada, kai man liepė gultis, aš pasakiau, kad aš nesigulsiu. Ir aš taip labai gražiai pagalvojau, kad aš geriau mirsiu. Nors mirti aš tikrai nenorėjau. Aš dar atsimenu, kad vyrui sakiau, žinai, sakiau, kaip kvaila būtų numirti va dabar, kai mažas vaikas.

Plius, kadangi po to aš gulėjau ligoninėse, aš to vaiko nemaitinau beveik. Tas maitinimas man visą laiką buvo košmaras. Tiesiog man visą laiką tragiškai skaudėdavo. Paskui aš aštuonis mėnesius melžiau tą pieną keturis kartus per dieną maždaug po valandą. Kai esi pati karvė ir pati melžėja, tai gaunasi toks sunkus ir nemalonus fizinis darbas. Viskas, kas siejasi su vaiku, man siejasi su ligoninės košmaru arba su būsena, kai tavo vertė priklauso nuo pieno išmilžio. Taip, jeigu 200g, tai labai gerai, jeigu 150g - tai tu jau mažiau vertinga. Aš visą laiką sakiau, aš nebenoriu to. Tiktai man viena mano draugė sako, kodėl tu galvoji, kad tu viena taip jautiesi? Ko gero kiekvienas turi problemų su kūnu. Tiktai aš nieko nežinau apie vyrus. Jie irgi turbūt turi problemų, kai jie yra mažo ūgio, dar kokie nors. Bet moteriai, ko gero, didelė problema yra jos vaisingumas. Užtai, kad esi taip auginama. Geriausiu atveju egzistuoja prezervatyvai, prezervatyvų šventės kažkokios Sporto rūmuose. Ar jais kas nors naudojasi aš negaliu pasakyti. Man labai didelį įspūdį padarė viena pažistama, kuri man sykį pasakė, žinai, per visą mano gyvenimą, kai reikalas ateidavo iki lovos, vienintelis vyriškis yra turėjęs prezervatyvą. Aš nieko negaliu sakyti, nes mano patirtis yra visiškai, deja, ak, deja, nepikantiška. Aš manau, kad tai iš tikrųjų yra taip. Gerai, jeigu dar tas vienintelis kažkoks atsiranda... Viskas sukraunama ant tavo pečių. Visa atsakomybė. Man šitie dalykai yra baisūs.

Vienas įspūdingiausių dalykų iš vaiko laukimo buvo tas, kai aš pasakiau, kad važiuosiu į ligoninę su vyru. Kas tada dėjosi mano giminėj. Skambindavo man vyro pusseserė - ginekologė pati. Visokios mano giminaitės, kurios iš tikrųjų nėra tamsios moterys. Arba medikės, arba gimdžiusios pačios. Ir kuo rimčiausiais veidais man įrodinėjo, ką tu darai, tai ne vyro psichikai, vyrai ten alpsta ir, pagaliau, vyras tave paliks po to. Aš niekaip nesupratau ir nesuprantu iki šiol, ar tai iš tikrųjų gali būti priežastis dėl ko tave palieka. Man atrodo, kad ne. Pagaliau, aš galvojau, gerai, mane paliks, bet vaiko ne. Tai kaip tada? Va šitą ataką aš turėjau atlaikyti. Aš niekada neketinau elgtis kitaip, bet, man tikrai buvo labai sunku... Iš viso, moters kūno pateikimas, kad tai turi būti gražu, supakuota, nėriniuota, kokios kojinės, kurios dabar madingos nebe pėdkelnės, o tokios gundančios ant gumyčių. Tu turi būti idealiai graži, švari ir tuo pat metu visiškas moterų niekinimas. Vistiek moteris yra nešvari, vistiek jos yra bijomasi, vistiek ji nekenčiama ir milijardai kompleksų, kuriuos nešiojasi vyrai apie moteris, tiktai niekada patys neanalizuoja ir garsiai apie tai nešneka...

Taigi aš guliu, man viskas blogėja. Aš guliu kraujo klane ir siaubingai dvokiu. Kadangi aš pati nebegalėjau nusiprausti, tai aš nieko iš viso daugiau nelaukdavau, tiktai kada du kartus per dieną mano mama mane nupraus… Paskui, jau gerokai vėliau, aš atsiverčiau knygą "Our bodies, our selfs ir radau ten paprastą sakinį, "jeigu jūsų lochijos dvokia, tai nieko nelaukdamos vykite pas gydytoją, nes tai yra tiesioginis ženklas, kad jums uždegimas". Tai tokie dalykai. Matai, kai vaiko lauki, tai visą laiką bijai gimdymo. Atrodo, kad tai pasibaigė ir viskas. Ir tada jau viskas eina savaime. Nes tas gimdymas yra mistifikuotas daiktas. Vien tam, kad tu jį pamatytum reikia daug sąmoningų pastangų. Aš būdama vilnietė, žurnalistė ir visokia kitokia ponia vos-ne-vos sugebėjau išsireikalauti, kad man parodytų gimdymą. Aš neįsivaizduoju, ar kam šautų į galvą tokią medžiagą pateikti kokiai mergytei iš kaimo, 17 metų melžėjai… Aš manau, kad ne.

Taigi apie gimdymą. Tai yra tiek mistifikuotas daiktas, kad visą laiką galvoji tik apie jį, o kad po jo gali labai ramiai numirti, tai tau į galvą nešauna. Lygiai taip pat niekam nešauna į galvą, kad baisiausia ne tą vaiką pagimdyti, o baisiausia yra po to kelis mėnesius, kol jis, pavyzdžiui, neskiria dienos nuo nakties arba šiaip sau rėkauja… Nėščiosios savęs priežiūra, vaiko priežiūra, kalbama tik apie mediciną ir apie kūną. Kiek kartų valgyti, kokią košytę duoti, kokią košytę pačiai valgyti, kiek kartų per dieną vėdinti patalpą, žodžiu, tokios pasakos. Jeigu turi sąlygas, taip darai, jei neturi - to nedarai, bet čia penktaeilis reikalas. Kad bent kas kalbėtų apie tavo būsenas, nuo ko iš tikrųjų viskas priklauso. Vienintelis sakinys, kurį aš radau lietuviškai ir dėl ko aš myliu Spoką, tai toje Spoko storulėje knygoje, seniai iš rusų kalbos išverstoje, yra vienintelis sakinys. "Netgi, jeigu šeima planuoja lauktis penkių vaikų, tai kiekvienas naujas nėštumas yra stresas". Tai va. Radusi tą sakinį, aš pasijutau šiek tiek ramiau. Nes iki tol aš jaučiausi tokia debilė...

Aš nuėjau išpažinties pas kunigą ir sakau jam: "aš turiu vieną didelę nuodėmę. Dabar laukiuosi vaiko ir aš jo nenoriu, ir aš žinau, kad tas mano nenoras atsiliepia vaikui ir nuo to mano graužatis tik dvigubėja, trigubėja, bet niekas nesikeičia". Žinoma, tai buvo visai ne tas personažas, kuriam išvis galima tokius dalykus sakyti. Aš tą padariau labai nuoširdžiai, kaip man atrodė. Aš pasakiau, kas man sunku. Jis visiškai manęs nesuprato, atbambėjo, kaip mes visi žmonės klystam ir viskas.

Tai buvo kažkas baisaus. Aš, būdavo, susitinku kažką mieste. Dalinamės kažkokiom kultūros naujienom. Ir staiga, aš žiūriu kaip pro politileno plėvelę ir galvoju, na, šnekėk, šnekėk. Labai čia svarbu. Niekas nesvarbu, išskyrus, kad aš laukiuosi vaiko. Bet gerai pagalvojus iš tikrųjų taip. Jeigu yra šiame gyvenime viena problema: gyvybė ir mirtis, tai iš tikrųjų tai, kad aš laukiuosi vaiko, yra svarbiau už visokius ten pseudokultūros ar tikros kultūros dalykus. Bet kažkaip apie tai nešnekama, o aš galvojau tik apie tai. Man buvo svarbu tiktai tai. Nors aš visą nėštumą labai mielai skaičiau, o po gimdymo labai kentėjau dėl to, kad neturėjau laiko skaityti. Ir visą laiką dirbau iki mano vaikas neišlipo. Juokiausi, kad mane iš redakcijos išveš į ligoninę.

Aš neturėjau jokių medicininių problemų iki mano vaikas gimė. Bet per visą tą laiką jaučiausi lyg kokia kvaiša. Pirmiausiai aš to vaiko nenorėjau, o moteriai yra pumpuojama, kad, jeigu laukiesi, tai esi laimingiausia pasaulyje. Žinoma, tu dar gali būti išsigimėlė, kuri nusmaugia vaiką ir išmeta jį į šiukšlyną, bet aš galvojau, kad aš tai ne tokia. Beje, kai aš parvažiavau iš ligoninės, aš tai pačiai draugei, kuriai rusiškai keikiausi, pasakiau, žinai, man nekeista, kad tuos vaikus išmeta į šiukšlynus, man tiktai keista, kad jos tą įstengia padaryt. Ir iki šiol kai skaitau kokiam laikrašty, kad kur nors rastas naujagimio lavonas, visą laiką galvoju, vis dėl to, kokios tvirtos moterys. Jeigu sugeba pagimdyt ir dar sugeba tą vaiką nugalabinti, ir dar paslėpti.

Man tikrai buvo labai sunku auginti tą vaiką, man buvo sunku suvokti, kad visas mano dėmesys 24 valandas per parą priklauso tiktai jam, o aš pati negaliu nei išsimiegoti, nei pavalgyti. Vėliau aš skaičiau tokios A. Rich knygą apie motinystę, o jinai yra 3 vaikų motina. Na, tokia senos kartos feministė. Dabar jai jau virš 50. Jinai aiškina, kad amerikonai pradėjo apie motinystę kalbėti tada, kai kažkokiam Čikagos priemesty 70 kažkuriais metais, tai buvo maždaug su antrąja feminizmo banga, aštuonių vaikų motina papjovė du mažiausius savo vaikus. Taip, žinoma, ją ten nuteisė, žinoma, ją, kadangi amerikonai labai moralūs ir padorūs, visi pasmerkė, įskaitant ir jų parapijos pastorių. Visi vieningai. Bet kadangi tai sutapo su ta antra feminizmo banga, tai pradėjo tyrinėti motinystę kaip reiškinį. Būtų labai gerai, jeigu vaikas gimsta ir tave užlieja švelnumo banga, tu nieko daugiau nebenori, tiktai, vos paeidama, su tuo vaiku žaisti... Dar aš labai kentėjau, kad tas mažas vaikas yra toks daiktas savyje. Dabar man labai gerai, kai jai jau du metai, kai aš galiu pasišnekėti. O tada, ji verkdavo ir aš verkdavau, nes man būdavo labai baisu nesuprasti ko jinai nori. Tas vaikas man atrodė absoliutus daiktas savy. Sakydavau, Viešpatie, ir mano protas, ir mano išsilavinimas, o jam nieko nereikia, jam skauda pilvą ir viskas. Ir ką aš daugiau galiu. Šitas man buvo baisu.

Daugelis dalykų žadinama per tavo baimę, tavęs gąsdinimą; jeigu tu to nedarysi, tai tau bus ir taip, ir anaip. Nuo kažkurios nėštumo vietos tau duoda lapuką, kur tu turi parašyti, kada tavo vaikas sutukseno pilve dešimt kartų. Jeigu tavo vaikas nesutuksena iki tos ir tos valandos, tai tu turi skubiai važiuoti į ligoninę. Tas mano vaikas niekada nesutuksendavo iki vėlyvo vakaro, o mušdavosi naktimis. Na, mušasi naktimis, tai tvarkoj, vadinasi, sveikas ir gyvas. Bet nuolatos ir nuolatos jauti baimę. Mano vyras pildydavo tą tuksenimų grafiką ir čia buvo mūsų atrakcija. Žmoniškai man jį pildyti niekaip neišėjo. Bet nueini į polikliniką, a, ar tau tuksena? Tu tik rašyk sąžiningai, nes, va, pereitą savaitę tai ir tai gimė uždusęs vaikutis. Reiškia, ji nesureagavo laiku... Ir tu turi bijoti, bijoti ir bijoti, nes jeigu tu taip nedarysi, tai ir tau bus taip, kaip jai. Aš manau, kad tai tiesiog nemoralu gąsdinti nėščią moterį. Pagaliau, kai einu pas gydytojus dabar visą laiką galvoju, klausyk, aš baigiau Vilniaus universitetą, tu baigei arba Vilniaus universitetą, arba medicinos akademiją. Klausyk, ponia, mes baigėme tą pačią mokyklą, kodėl tu, mokiusis tik metais ilgiau, negu aš, tiesa, jeigu aš ten kokioj doktorantūroj, tai išeitų maždaug tiek pat. Kodėl tu, būdama maždaug tokio pat išsilavinimo, į kokį tu klaną patenki, kad tu gali su manim elgtis kaip su nežmogum? Aš niekad nesupratau ir nesuprantu. Bet faktas, kad kai tu pas ją nueini, tu iš karto supranti, kad jinai yra iš kitokio molio, negu to. Paskui... vistiek yra fantastika, kad su tavim elgiamasi taip lyg tu viską iš kažkur turėtum žinoti. Būna kažkokios paskaitėlės prieš gimdymą, tai visa paskaitėlė yra apie tai, ką reikia vežtis į ligoninę. Kokių vaistų, kokių ten šaltalankių aliejų žaizdoms tepti, kokių oksitocinų, kai tau turbūt neatsidarinėja kaklelis. Pienui kažko, lašelinių, sistemų. Atsimenu, vežiausi netgi ketgutą ir mane siuvo mano ketgutu. Aš vistiek galvoju, yra svarbesnių dalykų. Pagaliau atšviesk ir išdalink, ką moteris turi nusipirkti.

Vieną kartą mes vaikščiojom su vaiku, vaikui buvo pusantrų metukų, ir susitikom tokią moterį irgi su vaiku. Bet pagyvenusią moterį. Ir, žinai, tokiais atvejais pradedi kalbėtis. Ir mes įsišnekėjome, ir paaiškėjo, kad to vaiko mama mirusi. Jinai mirė devintą mėnesį po gimdymo, jai taip pat buvo kažko ten likę, nuo ko prasidėjo uždegimai, bet jinai absoliučiai nekraujavo, jai ničnieko neskaudėjo. Jinai netgi buvo, kaip pridera, po gimdymo nuėjusi pasitikrinti pas gydytojus. Aš tai pasakoju, ne todėl, kad čia būtų kokia naujiena, kad nuo to mirštama. Pirmą kartą, mes vaikščiojome kartu su vyru, su ta moterimi, ir tuo vaiku, pirmą kartą aš tada pagalvojau, vis dėlto, kaip gerai, kad aš tada nenumiriau.

Galvoju, kad labai didelė motinos savigraužos dalis kyla iš to, kad nėščiosios yra dviejų rūšių, arba Vienuolio "Paskenduolė", arba Mergelė Marija. Apie tai aš labai daug galvojau. Kai aš ištekėjau, tai pradėjau jausti, staiga atsiminiau lietuvių folklorą, kas yra apie marčias ir anytas, žodžiu, aš staiga suvokiau, kad būtent per moters gyvenimą aš kažkaip susisieju su viskuo, kas buvo. Netgi tai, kas folklore. Tas ryšys iki tol man atrodė neįmanomas. Ir staiga aš pradedu suvokti, kad netgi kažkokie šeimos santykiai, kažkokie gyvenimo modeliai, kad jie yra absoliučiai tikri. Mano prosenelė mirė sena. Ir dabar yra jos senos nuotrauka, ji tokia susilenkusi visa, bet senas žmogus, jų daug pasikuprinusių, bet ji susikūprinusi ir dar susilenkusi per pusiaują. Man vieną dieną mama sako, kad jai, jinai labai daug kartų gimdė, ir, žinoma, labai sunkiai dirbo, kad jai gimda į senatvę tiesiog iškrisdavo lauk visiškai. Kažkaip netgi ją tvirtino. Iki tiek. Ir tas jos sulinkimas buvo būtent nuo gimdos. Aš atsiminiau, kaip pati stovėjau su tuo gimdos uždegimu tokiu pat stačiu kampu. Aš tokį keistą ryšį pradėjau jausti su amžinybe ir su moterų gyvenimu. O su ta Mergele Marija... tu pagalvok, kažkokia visiškai jauna mergina, pas kurią ateina angelas ir sako, dabar tu lauksiesi vaiko, tu pagimdysi. Ir jinai sako, viskas gerai. Tebūnie taip, kaip turi būti. Viešpatie, aš iki šiol šito nesuprantu. Man tai yra psichologiškai neįtikėtina, bent mano struktūros žmogui. Aš visą laiką maištavau. Aš ir dabar maištauju prieš savo padėtį, prieš savo mamos padėtį. O jau prieš tai, kad tas vaikas ateina lyg ir be mano valios, su tam tikra mano valia, aišku, bet vienas dalykas yra žinoti, na, taip, gali būti tas vaikas, gali būti. Tegu būna. Viskas tvarkoj. Ir staiga visai kitas yra sužinoti, kad, taip, šiandien, taip, šią akimirką tu laukiesi to vaiko. Pradžioj aš labai daug galvojau, aš visaip maištavau ir iki šiol nesuprantu, kokio nuolankumo ir kokio sąmoningumo turi būti moteris, kad sako - taip. Bet čia žinai, tam Šventas raštas ir yra Šventas raštas... tikriausiai.

Dar toks keistas dalykas. Mano mama per savo gyvenimą yra išgelbėjusi keletą vaikų. Tai yra, kai žmogus sugalvoja darytis abortą, tai paprastai viskas yra labai netvirta, beveik šoko būsena, ir, jeigu atsiranda kažkas, tegu visai ne iš tavo šeimos, iš kažkokių pašalių, kuris griežtai pasako, jūs ką, visi čia išprotėjot, dar suranda kokių nors argumentų, žinoma, logiškų, kad, ką, jeigu vaikų daugiau paskui neturėsit, tai visą gyvenimą graušitės arba dar ką nors... užtenka bent jau gerai supurtyti, tai žmonės ima ir apsigalvoja. Aš, pavyzdžiui, niekada nieko tokio nežinodavau apie savo drauges. Susitinku ir sakau, o, kokia tavo graži šukuosena! Ji man sako, žinai, aš užvakar abortą pasidariau, tai taip liūdna buvo, nuėjau į kirpyklą. Tuo momentu aš suprantu, kad galbūt kažką būčiau galėjusi padaryti kitaip, bet aš nieko nepadariau, nes paprasčiausiai nežinojau. O mano mama per savo gyvenimą yra kelis visai pašalinius savo kažkokių draugių vaikų vaikus "ištraukusi". Pasirodo, taip įmanoma.

Sakau, man į galvą nešovė, aš tą priėmiau kaip Dievo pirštą. Paskui perskaičiau Kalilį Džibraną, kad vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, bet aš tą suvokiau kažkaip visą laiką. Dėl to, ko gero, aš ir jaučiausi auka. Jeigu aš būčiau labai racionali, ryžtinga moteris, visą laiką matyčiau išeitį, aš taip nesijausčiau. Sakyčiau, taip, aš dabar vaikų nenoriu ir viskas. Bet aš taip negalvojau. Va, dėl to aš galvoju, kad esu katalikė, tokioj ribinėj situacijoj. Kad iš tikrųjų aš tai suvokiau, kaip tą Dievo angelą, kuris ateina pas tave ir pasako. Tiktai aš nebuvau Mergelė Marija, aš visą laiką protestavau, nors ir žinojau, kad vistiek taip turi būti.
 

Iš asmeninio Laimės Kiškūnaitės videoarchyvo. Pokalbis buvo nufilmuotas 1998 m.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“