Violetos pasakojimas

Jūs esate čia: Gimtis » Patirtis » Moterų (ir vyrų) pasakojimai apie gimdymą » Violetos pasakojimas

Rašo Violeta. Jau norėjau kartą aprašyti savo gimdymą, tai dabar tesiu. Nors jau tiek laiko praėjo, taip seniai viskas, atrodo, vyko.

Pradėjau gimdyti lapkričio 12 d. 3 val. Naktį nubėgo nedaug vandens, su krauju. Supratau, kad prasidėjo. Uždegiau žvakę, prisėdau, kad kojos nedrebėtų, apsiraminau, naiviai pasižiūrėjau į laikrodį ir pagalvojau, kad ryte, apie kokią 10 val., turėsiu lėliuką. Sąrėmiai minkšti, švelnūs, net palaima kažkokia apėmė, begalinis gerumo jausmas. Na, galvoju, jei taip toliau, tai su daina gimdysiu. Dar galėjau net ir truputį snausti, nors sąrėmiai jau trukdė. Ryte paskambinau savo gydytojui, nuvažiavau pas jį dieną, apie 14 val., sąrėmiai tokie pat, net negalėčiau pasakyti, kas kiek laiko, greičiau nuolatinis švelnus strėnų sukimas, užeinantis ir praeinantis.
Gydytojas pažiūrėjo, sako, neblogai, jau 4 cm atsidarymas, bet dar ilgai taip gali vaikščioti, važiuok namo, nors jaučiu, kad greitai pasimatysim, kai nebegalėsi kentėti, skambink. Apvažiavau parduotuves, atėjo draugų vakare, aš su madonos šypsena veide sėdžiu ir galvoju, kad jeigu tik šitaip, tai galiu gimdyti ir gimdyti. Nors jau jautėsi nuovargis, nemiegota naktis. Naktį, apie pirmą valandą, jau buvo lapkričio 13 d., dvidešimt dvi valandos nuo pradžios, nusprendžiau, kad jau nebegaliu kentėti, paskambinau gydytojui ir susitikom visi ligoninėje 1.20 val. Ir ką - tie patys 4 cm. O man atrodė, kad jau viskas įsismarkavę, sąrėmiai kas 4-3 min., ganėtinai stiprūs, tikrai galvojau, kad važiuoju su kokiais 7 cm atsidarymo.

Pradėjome dirbti. Pritūpimai, masažai, kvėpuoti per sąrėmį tikrai sunku, norisi tik vieno - išvis nekvėpuoti, viduj, atrodo, viskas kyla aukštyn, o ne žemyn. Gimdykla tuščia, už lango lyja, mes vieni. Todėl turėjom pakankamai intymumo. Man tiko, kad daug vietos, galima laisvai energingai vaikščioti, taip ir laksčiau tarp WC ir gimdyklos. Praėjo dar dvi valandos, trečia nakties, sąrėmiai lyg ir retėja, o cm tie patys keturi. Gydytojas pasiūlė skatinti, dar truputį palaukėm, bet nejudėjo į priekį niekas. Aš norėjau stovėti, leido stovėti, prijungė lašinę. Kadangi jau buvo gan stiproki sąrėmiai, tai pajutau, kad tik labai sutankėjo, ir, be abejo, "parimtėjo". Ir labai aiškiai jutau gimdos susitraukimus, žodžiu, pajutau, kad gimdau tikrai. Gydytojo klausiu, kiek laiko dar galiu šitaip užtrukti, sako, sprendžiant, kaip viskas vyksta, gal ir dvi valandas. Tada šiek tiek išsigandau, pasijutau jau visai pavargusi, norėjau, kad tik greičiau viskas baigtųsi, atsigulti, tiesiog nusilengvinti. Ir su ta mintim apie nusilengvinimą suvokiau, kad jau viskas, kad jau mane plėšia, o kojom nejaučiau žemės, gal jau ir pavargusios buvo, bet toks buvo jausmas, kad jos visai lengvos ir nieko nelaiko, kad tuoj nugriūsiu. Nuo skatinimo pradžios buvo praėję 40 min. Gydytojas sako, lyg dar per anksti, o aš rėkiu, viskas, mane plėšia į visas puses. Na, pasižiūrim - ant stalo - ir tikrai, gimdau. Keletas stangų buvo neteisingos, į orą, gydytojas ir akušerė dar parodė, kaip žemyn nukreipti, labai patogiai pajutau kojas, nes man pasufleravo, kad galima spirtis stipriai, tad pagaliau pajutau jas tvirtai, nugarą stalo pakėlė, dar pagalvę padėjo, žodžiu, jis man nepasirodė nepatogus, nors jau ne iki to buvo.

Kai pajutau, kaip teisingai stangintis, turbūt per stipriai pradėjau tai daryti, ir apskritai buvo jausmas, kad reikia labai "dirbti". Dabar suprantu, kad gal tiek nereikėjo, aš paprasčiausiai kažkaip kažkodėl skubėjau, neatsipalaidavau tarp stangų. Keletą kartų gydytojas stabdė - sustok, Violeta, sustok, plyši. Lyg ir stabdžiau, kiek galėjau, bet turbūt nelabai kontroliavau. Sako, kerpam, tada Darius įsikišo, gal dar ne, gal dar išeis išlaikyti, nors mačiau, kad akušerė laiko. Palaukė, dar keletas stangų, ir kaip Darius sakė - išlindus beveik visa galvutė ir aptraukta tarpvietės oda, dar keletą kartų palaikė, tiesiog stūmė atgal galvutę, nebegaliu laikyti, sakau, visai, tada įkirpo truputį, ir išsirito pupa iš karto, kaip į laisvę ištrūkus.

Dariaus galva virš manęs - "mergaitė, mergaitė, mergaitė!!!", tada jau ir aš atgavau kvapą, irgi pradėjau šaukti: "Jėzau, Jėzau, mergaitė, stebuklas, Dieve", ir t. t. Šlept man ją visą kruviną ant pilvo - palaima, visiška pilna palaima!!! O koks kvapas! Įsčių, gyvybės kvapas! Kol mes apsiuostėm, Darius perkirpo virkštelę. Tada dar pabuvom visi katu, ir gydytojas sako, na, gal placentą pagimdom. Tai užteko vieno stumtelėjimo ir išėjo placenta, nuostabi, visą ją aprodė man, paaiškino, kuria puse buvo prisitvirtinusi. Labai didelė man atrodė, nuostabi. Emocijos čia jau buvo per stiprios, neturėjau kaip jas išreikšti, atsirišo liežuvis, ašaros byra pačios, Darius irgi visas iš savęs išėjęs, žodžiu, pagimdėm!!! Mergaitę!!! Tikrai jutau dieviškumą, Dievo buvimą šalia, toks realus stebuklas, nors ir intensyvus, neramus, kad net sunku suvokti akimis, jausmais, kvapais, protu, kurio jau ten turbūt ir nebuvo. Jos veidas, ji prie krūties jos net balsas, toks tylus, gailus, jos akys, burna, nosis, kūnas, kokia ji nuostabi! Angelas atskrido ir nusileido man ant pilvo!

Po to susiuvo, bet jau nejutau jokio nuovargio, siuvant ištisai kalbėjau, net neatsimenu ką, bet maždaug "kada baigsit, kiek galima krapštytis, kiek dar, ai, atsargiau, kur dar ten lendant", nesuprantu, kaip gydytojas galėjo kantriai kartoti "viskas, viskas, dar truputį pakentėkit, Violeta, aš turiu kaklelį patikrinti, va, viskas, baigiau, viskas gerai". Mano begalinis drebėjimas nemaišė dirbti, o drebėjau taip, kad net stalas tratėjo. "Ir drebėkit, Violeta, nelaikykit, labai gražiai drebat, viskas gerai". Po to apklojo, Darius visą laiką šalia su mažute, jo neprašė išeiti, kol siuvo. Dar atsipūtėm ir į palatą. Buvo apie 7 val. Elenutė gimė 5.25 val.

Pamažu praėjo šaltis, užplūdo šiluma, atėjo rytas ir naujas gyvenimas, kitų dienų ir valandų skaičiavimas. Miegoti negalėjau, vis žiūrėjau į mažutę.
Po visko, kelioms valandoms praėjus, buvo mintis, kad mane "sutvarkė", kad įvyko tai, ko aš bijojau, apie ką ir su gydytoju kalbėjausi paskutinių susitikimų metu, kai klausiau jo, ar galima ramiai ligoninėje pagimdyti, ar būtinai skatins, kirps. Aišku, ne, buvo atsakymas, jei viskas gerai, tai kam kištis. Bet iš karto tai abejonei atėjo atsakymas, net jausmas - man padėjo, padėjo pagimdyti. Taip pajutau. Pajutau savo gydytojui, gal taip yra dar ir dėl to, kad mūsų ryšys senas, penkti metai mes bendraujam, ir tai tikrai buvo tas žmogus, kurį mielai pasikviesčiau į Elenos gimimo dieną, nes aš jį pažįstu ne šiaip, o jaučiu, kad jis geras. Jausti žmogų, kuris priiminėja tavo gimdymą, arba net dalyvauja, labai svarbu, pats svarbiausias momentas man atrodo gimdant, nes tai suteikia laisvę buvimo, rėkimo, meldimosi, šaukimo, gimdymo. Visiškas pasitikėjimas juo ne kaip gydytoju, bet kaip žmogum. Tas svarbiausia.
Aišku, be Dariaus būčiau negalėjusi nieko, nes vis tiek, nepaisant saugumo, artimas man buvo jis. Ir net ne masažai (tarp kitko, visai nenorėjau, kad jis liestųsi, netiko, kaip masažavo), o jo veidas, veidas, ypač stangų metu - virš manęs - ir apskritai veidas, visas buvimas kartu, kartu lakstymas koridorium, įsikabinimas į jį, neįsivaizduoju, kaip būtų galima vienai. Nors buvo momentas, kai pajutau, kad jis išsigando, lyg ir kažko saugojosi, kaip po visko sakė, išsigandau, kad dar labai ilgai viskas tęsis, kad nesibaigs niekada, o kai jau prasidėjo gimdymas, apsidžiaugiau, palengvėjo, kad prasidėjo judėjimas. Ir dar koks.

Šeima labiausiai pasijutom, kai trečią dieną grįžom namo. Gimdymas buvo gimdymas, kažkoks bendras didelis darbas, didelis bendras fizinis, dvasinis pojūtis, bet važiavimas namo mašina, kuri buvo tarsi pirma mažytė SAVA erdvė, tas jausmas, kad mes važiuojam trise, o ne dviese, kaip visada, kad važiuojam namo…Kažkas nesuvokiama, nebuvau tam pasiruošusi, negalvojau, kad šitiek stiprių jausmų. Grįžom, padėjau pupą ant lovos, pati ant tos pačios lovos - ir raudot. Išeidinėjo viskas - įtampa, skausmas, džiaugsmas, gimdymas, jausmai, viskas. Raudojau iš laimės, iš sukrėtimo. Niekaip negalėjau suvokti, kad sekmadienį dar buvau aš, tokia kokia buvau, o ketvirtadienį, ta pati lova, o mes jau trise, aš mama, aš turiu dukrą. Taip ir raudojau - aš mama, aš turiu dukra. Tai kur čia krūtis nesutins. Ačiū akušerei, grąžino į realybę, nes tikrai buvau kažkur nuplaukusi.

Nežinau, koks bus mano kitas gimdymas, ar jausiuos subrendusi namų erdvei, bet šį kartą ligoninė man davė saugumą. Bet jau dabar jaučiu, ką kitaip daryčiau. Susikaupčiau, jei pavyktų, kvėpavimui. Nes pajutau, kad sąrėmius tikrai galima iškvėpuoti, bet, deja, tik pajutau, neišėjo laikyti kvėpavimo visą laiką. Susikaupčiau atsipalaidavimui. Mat kažkaip įsivaizdavau, kad atsipalaidavimas po sąrėmio užplūsta savaime, o taip nebuvo. Būtinai masažuočiau tarpvietę iki gimdymo ir pavartočiau homeopatinius vaistus, skirtus prieš gimdymą (nors siūlės nejutau jau po savaitės, o vaikščiojau praktiškai iš karto po gimdymo, po keturių valandų ėjau į dušą). Kai žinau, kas tai yra, būčiau dar ramesnė, tvirtesnė, bent dabar taip atrodo.

Gimdymas liko širdy kaip dieviškumo momentas, Dievo prisilietimas. Nors buvo visko - skausmo, nerimo, nuovargio, baimės, kaip ir palaimos, ramybės, stiprybės pojūtis, o tas dieviškumas viską ištrynė. Liko angelas mūsų namuose.

Tai tiek. Gal buvo dar kažkokie smulkūs momentai, bet esmė liko tokia, daugiau neprisimenu. Pvz., priėmimo skyrius, ypač, kai matavo pilvą kažkokiu dideliu lanku, man kėlė juoką, o ne nepatogumą, ypač, kai žinojau, kad tuoj viskas vyks, jau jaučiau artėjant stebuklą.

Kursai davė žinojimą, kas vyksta, kas po ko seka, neišsigandimą, kai mažoji visiškai praktiškai nevalgė pirmom dienom (tik paskambinau akušerei pasiklaust, ar nieko bloga krūtims, sulašindavau jai priešpienio kelis lašus, visą kitą laiką ji miegojo, o aš gydytojoms melavau, kad valgo, ir nekėliau, kai siūlydavo nepaisyti jos miego, bet kelti ir žindyti), jausmą, kad turiu užnugarį, turiu dideliausią sąrašą, ir tai yra mano užnugaris. Kad galiu skambinti pagal tą sąrašą iš eilės, ir džiaugtis, kad turiu dukrą. Bendruomenės jausmą davė kursai. Lyg net ir gimdyčiau ne viena, o va kiek gimdančių moterų… Norėčiau tik kita kartą dar geriau jais pasinaudoti, dabar, be abejo, iškilo daugybė klausimų.

Violeta

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“