Pradžia.Žodžiai

Jūs esate čia: Gimtis » Pradžia » Pradžia.Žodžiai

Pradžia.Žodžiai

Kęstutis Ž.

1. Mano pradžia

Iš kur ir kada aš atsiradau? Biologas atsakytų tuojau pat. „Kai dvi gametos susijungė į zigotą.“ Matydamas, kad mes nieko nesupratome, paaiškintų. „Kada dvi atskiros, tam skirtos ir to siekiančios, tėvo-motinos ląstelės tapo viena, nauja ir iki tol dar niekada nebuvusia. Kuri netrukus pradėjo savarankiškai dalintis. Tai ir viskas.“
Viskas? Kai kurie iš mūsų žino, kad žodžiu „ho gámos“ graikai vadino santuoką, vedybas, jungtuves. Gametas ir gameta – „ho gamétės kái hė gameté“ – jiems buvo vyras ir žmona. Lietuvis kalbininkas gametos žodyje gal atras „naujos gim-inystės gim-imą“. Dvasiškis gi gal prisimins krikštą – „Gimimą iš vandens, dvasios ir ugnies“. O gal pagalvos ir apie „ho Hierós Gámos“ – apie šventas, amžinąsias Žmogaus ir Dievo Vestuves.
Taigi gametos ir gametai lietuviškai būtų sutuoktiniai. Gametas sužadėtinis ir gameta – sužadėtinė: „gimutis ir gimutė“. Zigotos gi kilmė taip pat be galo paprasta, graikų „ho zügós“ – lietuvių „jungas“; „zügotós“ – „sujungtas“. Zigota? Jungė, jungelė ar jungutė. Vienas mažutis taškas; beveik nevertas dėmesio. O kartu tačiau – visos pasaulio gyvūnijos, kiekvieno žmogaus – taigi ir manęs paties – pačios PRADŽIA.

2. Viena ląstelė

Tiktai vienų viena ląstelė? Bet ją sudaranti medžiaga siekia pasaulio pradžią: beveik keturiolika bilijonų: keturiolika tūkstančių milijonų metų. Jos forma gi – siekia gyvybės pradžią žemėje: apie pusketvirto bilijono. Tiek laiko tai ląstelei reikėjo, kol pagaliau ji galėjo tapti pradžia bei pagrindu žmogiškajam gyvenimui.
Nes žmogaus buvimas – žmogiškasis gyvenimas - šioje žemėje tesiekia tiktai pustrečio milijono metų; „modernaus“, šių dienų žmogaus (homo sapiens) - vos šimtą tūkstančių. Jeigu visą gyvybės amžių žemėje – tą pusketvirto bilijono – galėtume suglausti į vienerius metus, šimtas tūkstančių „homo sapiens metų“ užtruktų lygiai penkiolika minučių. Į vieną paskutinę tų gyvybės žemėje metų minutę – apie 7000 metų – lengvai sutilptų beveik visa mums žinoma rašytinė žmonijos istorija.
Aišku toks laiko suglaudimas yra tiktai abstrakcija, vaizduotės kūrinys. Tačiau konkreti tikrovė kartais ir vaizduotę toli peržengia. Žmogaus pradinė ląstelė talpina savyje dar daugiau. Joje slypintis, joje įsikūnijęs noras gyventi yra buvęs ne tiktai kiekvieno, ar anksčiau gyvenusio ar dabar šioje žemėje esančio žmogaus priežastis – nuo Egipto faraonų iki anglų karalienės, nuo Abraomo iki Motinos Teresės. Šioje vienoje, bilijonus kartų nepakartojamai pakartotoje pirminėje žmogaus ląstelėje, viename mažame taškelyje glūdi ir kiekvieno būsimo žmogaus, visos ateities žmonijos – ir pačios Žemės ATEITIS.
Jos praeitis ir dabartis yra tiktai tos ateities pradžia. „Visa kūrinija su ilgesiu laukia Dievo vaikų pasirodymo“ /Rom. 8,19/. Kurie į ją ir į save žvelgia su Dievo meile, kurie viską matys paties Dievo akimis.

3. Pirmoji kelionė

Ar tai zigota, ar jungutė? Pavadinkime ją dar paprasčiau: sėklele. Nes kaip daugelį ir kitų sėklelių, ją dengia, 6 – 7 dienas saugo plonutis lukštelis, apvalkalėlis. Kažkieno pavadintas „zona pellucida“ – „permatomąja juostele“ (nors, aišku, jis ląstelę ne tiktai „per liemenį apjuosia“!). Apie 7 dienas užtrunka, kol ši sėklelė pasiekia savo dirvą. Tris – keturias dienas „gyvenimo upėje“ plaukdama, likusias - su savo būsimaisiais namais susipažindama. Apvalkalėlio viduje, tačiau, gyvenimas tuo metu jau vyksta nesustodamas. Įvykis seka įvykį.
Susijungimas neįvyksta per vieną akimirką, tam reikia apie 12 valandų. Gimučių jungtuvės baigiasi tiktai tada, kai į vieną susijungia jų abiejų branduolėliai. Nors šios dvi, tėvo ir motinos ląstelės anksčiau gerokai skyrėsi savo dydžiu bei išvaizda, jų branduolėliai tuo metu yra neatskiriamai vienodi. Galutinė jungtis įvyksta tarp visiškai lygių, „lygiateisių“ partnerių.
Ten, kur dar neseniai buvo dvi – dabar yra trečia, visiškai nauja. Ne tiktai pirmąsias dvi apjungianti, bet kartu ir visiškai skirtinga nuo visų ir tėvo, ir motinos ląstelių. Nauja, gyva vienaląstė būtybė šiame pasaulyje; nors dar ir negalinti gyventi be tėvų globos, bet kartu ir jau dabar nuo jų nebepriklausoma. Savo pačioje esmėje – jau dabar jiems lygi, kartu su jais – ir paties Dievo bendradarbė.
Netrukus ji pradeda ir savo patį pirmąjį savarankiškos kūrybos aktą – pasidalinimą į dvi; visiškai vienodas, tik per pusę mažesnes. Jam pasibaigus, laikrodis rodo 36 valandas nuo pradžios. Dar 12 valandų praslinkus, antrajai dienai baigiantis, lukštelyje jau 4 ląstelės, tada 8, 16 – vis mažesnės ir mažesnės. Sėklelei mokslininkai suteikia naują vardą. Dabar ją vadina nebe zigota, bet morula; lietuviškai nebe jungute, bet į gervuogę ar avietę panašia uogele.
Šios mažučių ląstelių kekės viduryje atsiranda ir pamažu pradeda augti skysčio pripildyta erdvė. Uogelė pamažu darosi panaši į vandens pripildytą sviedinėlį. Ir vėl naujas, dabar jau trečias moksliškas sėklelės vardas – blastula. Tik su sviedinėliu jis neturi nieko bendro; graikai blastula vadino lietuviškąjį pumpurėlį.
Prasideda pumpurėlio pasiruošimas įkurtuvėms. Ketvirtąją dieną, 15 iš 64 sviedinėlio vienaląsčio paviršiaus ląstelių atsiskiria, susirenka prie vieno šono ir pradeda tenai statyti antrąjį ląstelių sluoksnį. Ši maža dviejų sluoksnių, skydelio pavidalo sienelės vieta taps kūdikiu. Visos likusios ląstelės pasidalina keturis uždavinius.
Dalis jų suformuos kūdikio kūną dengiančias plėveles. Dalis taps antru, bet labai mažyčiu sviedinėliu, kuris formuos pirmąsias kraujo ląsteles. Jį paprastai vadina tryneliu – nors jis ir nėra jokia maisto atsarga. Trečioji ląstelių grupė, tuoj po įkurtuvių, taps „pirmuoju kūdikio palydovu“, pirmuoju nuolatiniu jo ryšiu su išorės pasauliu – motinos įsčios sienele. Jį per virkštelę maitinančiu, jo šaknų sistemą slepiančiu paplotėliu – placenta.
Ir ketvirtoji – paskutinė, visa tai apsups kitu, nauju, permatomu, bet stipriu rūbu – amnionu, indu, ąsotėliu, kuriame susirinks, kurį pripildys, kūdikį iki pat gimimo supantis ir saugantis vanduo.

4. Įkurtuvės

Visa tai įvyksta dar to paties, nei truputėlį nepadidėjusio apvalkalėlio viduje. Bet pagaliau, pajutusi kad atėjo laikas, sėklelė savo lukštą, savo permatomąjį apsiaustą nusimeta. Daugiau jo nebevaržomas, laisvas – dabar jau keleto šimtų ląstelių tvarkingas telkinys – pradeda sau ieškoti vietos didžiuliuose, jam pasiruošusiuose ir jo laukiančiuose dirvonuose. Tinkamą vietą radęs, jis ten prilimpa ir laikinai pasislepia – pasineria į mums vos įžvelgiamus, bet jam didžiulius kraujo ežerus – upes. Kurį laiką jis tiesiogiai maitinsis jose ištirpusiu maistu, kol šį uždavinį perims jo paties tam sukurta placenta.
Ir štai mes pagaliau namie, prie mums paruošto vaišių stalo! Galime tikrai pradėti augti: ne tiktai ląstelių skaičiumi, bet ir didumu. Sėklelė savąjį uždavinį atliko, nebėra ir kitų mūsų ankstesnių vardų. Dabar mes jau esame tėvo ir motinos atžala, daigelis, embrionas – ir lauktas svečias, ir pilnateisis savosios motinos kūno įnamis.
Įkurtuvių pokylis, o kartu ir intensyvaus pasiruošimo tolimesniam gyvenimui darbas tęsiasi iki pat antros savaitės pabaigos. Trečiajai savaitei prasidėjus, tarp dviejų pirmųjų skydelio sluoksnių pasirodo trečiasis. Pirmasis, seniausias ir išorinis, pradeda formuoti odą, nervus ir smegenis. Antrasis, kiek vėlesnis ir vidinis, dengs visą virškinimo traktą. Gi šis trečiasis, pats paskutinis, jau tą pačią savaitę imasi iniciatyvos kurti viską, kas išorę ir vidų jungia: kaulų-raumenų pradmenis, eilę vidaus organų.
Ketvirtosios savaitės pradžioje – 24 dieną – pirmąjį kartą suplaka kūdikio širdis.

5. Ąžuolo daigelis

Kūdikio? Bet gi į kūdikį šis daigelis dar visiškai nepanašus. Iš pirmo žvilgsnio tas tiesa. Eilinis praeivis, pastebėjęs vos iš žemės prasikalusį ąžuolo daigelį niekados neatspės, kas čia iš tikrųjų yra. Tą žinos tiktai tas, kuris pats šį ąžuolą pasėjo, pasodino. Taip yra ir su žmogumi. Jei jis dabar nebūtų motinos įsčioje, kas čia yra, atspėtų tiktai žmogaus augimo eigą labai gerai žinantis specialistas. Ir tai greičiausiai ne iš pirmo žvilgsnio, bet tiktai po rūpestingos ląstelių analizės.
Tačiau tos pačios savaitės pabaigoje jau ir mūsų žvilgsniui kiek lengviau. Penktosios metu išryškėja ne tik rankos-kojos, bet ir rankų delnai bei alkūnės. Šeštosios savaitės pabaigoje, septintosios vidury jau jokių abejonių nebėra. Prasideda pirmieji judesiai, bandymai pasitraukti palietus. Tiktai mokslo žmonės „dėl visa ko „ – vis dar laukia. Kol pasibaigs ir aštuntoji savaitė.
Tada gi, 56-ąją dieną – sėkmingai du mėnesius užbaigusiam – jie tam savo Įnamiui –Embrionui iškilmingai įteikia Žmogaus Vaisiaus arba Fetuso diplomą. Lyg jam pačiam tas bent truputėlį rūpėtų.
Jis pats juk puikiai žino, „kad jis yra tas pats“. Tas pats, kuris buvo jau pačią pirmąją akimirką, tas pats ar ta pati, kuri bus tol, kol gyvens. Tiesa, su tokiu teigimu dabar dar daugelis nesutiks. Bet apie pirminę, pradinę žmogaus sąmonę, pasaulėjautą – kuri yra visos jo tolimesnės pasaulėjautos, visų žmonijos pasaulėžiūrų išeities taškas ir pagrindas – jau yra sukaupta nemaža ir mokslinės literatūros. Jau bent trys ar keturios dešimtys metų, kai ji auga diena iš dienos. Šiuo metu dar be abejo daugeliui nežinoma – bet nebeilgam.
Tėvams, mąstytojams, šventiesiems šis faktas buvo žinomas jau tūkstančius metų, gal būt nuo pat žmonijos pradžios. Ne moksliniu, bet daug gilesniu- tiesioginiu, intuityviu žinojimu. Kuriuo evangelijų Jonas Krikštytojas jau savo šeštajame mėnesyje tuoj pat atpažino vos dar tik įsikūrusį Jėzų Nazarietį. Kuriuo kiekvienai motinai mokslininkų ar gydytojų gemalas, embrionas ar fetusas yra – aiškiai ir tikrai - „Mano Vaikelis“.

ŽODŽIAI


Siekiant tikrovės pažinimo, pilnesnio jos išgyvenimo ir į ją įsijungimo, žodžiai gali labai daug padėti. Jie ir išreiškia mūsų pačių patirtį ir atveria kelią į tai, ką patiria ar yra patyrę kiti. Kaip foto nuotrauka ar filmas jie užrašo patirtį, ją užfiksuoja; padaro lengviau prieinamą galvojimui, palyginimui, supratimui.
Bet kartais svetimi arba nevykę žodžiai gali būti ir kliūtis. Vietoje buvę mums į tikrovę tiltu, jie būna sunkiai peržengiama siena. Taip, deja, yra su daugybe mūsų pradžią liečiančių terminų. Kadaise gal buvę visai aiškūs ir natūralūs jų kūrėjams, žinojusiems mums tolimas kalbas – šiandieną jie mums svetimi, nebegyvi, dirbtiniai; be aiškinimo nieko nepasakantys. O kartais su pačiais naujausiais žodžiais dar blogiau. Būdami paviršutiniški, mechaniški, be pagarbos tam, kas norima pasakyti, be įsijautimo į tuos, kuriems jie sakomi – vietoje to, kad mus sudominę ir patraukę – tiktai užgauna ir nuo tikrovės atstumia.
Skaitydamas apie savo pradžią mėginau šią kliūtį peržengti; kiek buvo galima geriau suprasti, išsiaiškinti man svetimus žodžius; ieškoti jiems lietuviško atitikmens. Kai kas gal ir pavyko – kas nepavyko man, tikrai pavyks kitiems.
Gametos – gimutis ir gimutė. Kaip tekste minėjau, tai „tiktai lietuviška šių dviejų žodžių rašyba“. Dvi ypatingos – „gyvybinės“, „nemirtingumo ieškančios“ ląstelės. Kurių abiejų (ypač gimutės) istorija taip pat labai įdomi.
Zigota – jungutė.
Morula – uogelė. Graikų móron, lotynų mōrum: šilkmedžio uoga arba gervuogė /vokiečių Maulbeere, Brombeere/.
Blastula – pumpurėlis ar daigelis. Gr. ho blastós: pumpuras, atžala; hė blástė: daigas, ūgis, auglys. Dar neišsprogęs lapelis, neišsiskleidęs žiedelis.
Embrionas – įnamis, naujas gyventojas. Gr. to émbrüon /en-brüon/: augantis viduje. Brüein: trykšti, tvinti; lietis per kraštus. Barús: svarus, svarbus, stiprus. Gyvūno įsčios vaisius nuo savo pačios pradžios iki tuoj pat po gimimo.
Fetusas – vaisius arba kūdikis. Lotynų fētus /foetus/: ir pats gimdymas ir tai, kas jau pagimdyta. Labai plačia prasme: ir žemės derlius (uoga-javas-riešutas), ir jos gyvūnų prieauglis. Fēcundus: derlingas-vaisingas; gausus, turtingas, dosnus. Tos pačios šaknies žodis fēlix: laimingas, yra senoji žodžio fēlans: žindomas-žindantis forma. /plg. „laimingas kaip kūdikis!“/.
Placenta – paplotėlis. Gr. ho plakóus-plakóuntos: plokščias pyragas, medaus plokštainis. (Panašius pyragus – pelanóus – graikai aukodavo dievams).
Amnionas – sulietuvinti sunku: vandenynė? Tó amnión buvo šventas graikų indas aukų kraujui surinkti. Bet tolimesnė šio žodžio kilmė neaiški. Primena lotynų amnis: upelis, vandens srovė, potvynis. Amnión tada gal galėjo būti (kalnų ar požemio) vandens telkinys.
Pačios gyvos būtybės sau susikurtas vandenynas. Gyvasis, be pertraukos vis atsinaujinantis vanduo.

Kelios mintys apie kelis žodžius


„Holistic Education Review“? Hólos-hólė-hólon: vísas-visá-vísa. Sveikas, cielas; whole, healthy and holy. Hólon hamártėma: an utter blunder, visiškas apsirikimas (nuodėmė). Tò hólon: visuma; netgi visata. Holistinis: visuminis, pilnutinis, visapusiškas; apimantis viską; all inclusive. „Katalikiškas“ – katà hólou: pagal visumą. Katalikas – „visumietis“.
„Holistinės pedagogijos apžvalga“? Ho, hė páis /tóu, tės paidós/: vaikas, „vaikė“. Ho agōgós: vadas, kelvedys. Pedagogija: vaikovada, vaikų auginimas. Kaip psichagogija – sielovada /į laisvę ir meilę, į Žmogų ir Dievą; į Kūrėją ir Kūrybą. Per Kūriniją/.
Egō psükhō - aš kvėpuoju (“taigi esu“). Psükhein: alsuoti; pūsti, vėsinti, gaivinti. Hė psükhė: kvapas, kvėpavimas; siela (“tas ar ta, kuri kvėpuoja“: spiritus), dvasia; gyvenimas, gyvybė /anima/. Kvėpavimo galutinė priežastis; gyvybės pradmuo, vitalinis principas; „kvėpuotoja“. Gyvenimo centras – ek tės psükhės: iš visos širdies.
Ho lógos: žodis, kuris išreiškia mintį. Ir mintis, mintys pačios. Reikšmė, nuojauta, supratimas; žinojimas. Žinia – „informacija oro virpesių energijos formoje“. Kalba , pokalbis, svarstybos; interview. Protas, išmintis /katà orthòn lógón: pagal sveiką protą/. Pagarba, skaitymasis; atsiskaitymas.
„Ištark tik žodį, Viešpatie, ir būsiu sveikas“. Visas, koks galiu būti. Ir pilnai Mylintis – ir Mylimasis.
Psichologija – sielotyra, sielamokslis: žinia, žinios, žinojimas apie sielą. Seelenkunde. Keliai, per patirtį, į sielos pažinimą.
Visa kas gyva turi sielą, kol gyvena („kol kvėpuoja“). Kiekvienas medis, kiekviena gėlė, kiekvienas vabalėlis. Visi jie medžiaga, materija. O vis tiktai viena maža skruzdėlytė yra kažkas daugiau, kažkas didesnio už visą Saulės sistemą.
Gal Žemę išskyrus. Bet nenuvertinkim ir „mirusių“ planetų. Kiekviena dulkė yra Dievo sutverta.
Juk ir mes patys esam dulkės, dulkių sauja. Iš dulkių kylame, į dulkes grįžtame. Bet – tuo pačiu metu! – ir neišsakomai daugiau...
Prenatalinė ir perinatalinė (ir ponatalinė-neonatalinė) psichologija? Trys gimimo psichologijos (birthpsychology) dalys: negimusio-gimstančio-naujagimio. „Nuo įsčios iki lopšio.“ Viena „visos gyvenimo psichologijos“ dalis. Gimimo, kūdikystės, vaikystės, jaunystės, viduramžio, senatvės ir mirimo. Žmogaus gyvenimas... „Gimimas, Meilė ir Mirtis“.
Dies natalis: gimtadienis. Dies conceptionis? Gruodžio 8, kovo 25 švenčiame Marijos ir Jėzaus pradžiadienius. Arba Pradėtuves. Jų abiejų Įkurtuves (diem implantationis) galėtume švęsti septyniomis dienomis vėliau. Nors tikslios datos ir nežinome; tik simboliškai. Įvykio iškilmei juk pilnai pakanka ir „simbolinio tikslumo“.
Kalbėti apie „vyro sėklą“ ne visai tikslu. „Žmogaus sėklelė“ konkrečiai pradeda egzistuoti tiktai tada, kai dvi, jo tėvo ir jo motinos ląstelės į vieną ląstelę susijungia. Kelias dienas ji plaukia, „gyvenimo upės“ nešama. Kol pasiekia įsčią. Ir čia savo kelionę baigia, pasislepia „jai paruoštos žemės paviršiuje“. Tik vienas mažytis motinos kraujo lašelis težymi tą vietą, kur „daigelis“ netrukus pradės kilti. Kai tik išleis šaknis...
„Dievo karalystė yra lyg garstyčios grūdelis, kuris...“

2006

 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“