Motinystės dangus ir pragaras

Jūs esate čia: Šeima » Motinos gimimas » Daugiaprasmybė » Motinystės dangus ir pragaras

Motinystės dangus ir pragaras

Ros Coward

Nužudytų vaikų šeimyninės nuotraukos pasaulio žiniasklaidoje paskutinįjį dešimtmetį tapo vienu iš galingiausių atvaizdų, kuriame išryškėjo mūsų nesugebėjimas išsaugoti ir apginti pagrindines moralės normas. Vaikų mokyklinės ir šeimyninės nuotraukos simbolizuoja nekaltybę ir saugumą, vertybes, kurių mums nepavyksta apsaugoti. Išžudytos klasės ar darželio grupės nuotraukos liudija apie neįsivaizduojamą išniekinimą vietų, susijusių su saugumu ir globa. Tam tikri vaizdiniai, sukelti tragiško įvykio, netgi tampa moralinio susirūpinimo klišėmis. Taip dvejų metų James Bulger besišypsantis pakreiptas į šoną veidelis daugelio straipsnių kamputyje tapo gilios moralinės krizės simboliu. Galbūt labiau nei kiti įvaizdžiai šios nuotraukos atskleidžia svarbiausią modernios visuomenės problemą. Jos tarsi klausia - kaip mes leidome nekęsti ir išniekinti meilę?

Kai tik nužudomi vaikai, laikraščiai išspausdina šeimynines nuotraukas, kurios visuomet yra pernelyg aštrios. Bet ypač sunku, kai vaikai tampa savo motinų aukomis. Seriją žudynių 10-jo dešimtmečio pradžioje Britanijoje rodo nuolatos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančios tokios nuotraukos. Jose - vaikai linksmybių akimirkomis arba gamtoje. O fotografo/ės pasididžiavimo ir meilės (ne neapykantos) įrodymas - gilus jo/s rūpestis. James Bulger ar Airijos miestelio Dunblano mokyklos vaikų nuotraukos yra tėvų meilės sunaikinimo simbolis. Tačiau vaikų, kuriuos nužudė jų motinos, nuotraukos rodo, kad motina gali mylėti, bet gali ir nekęsti savo vaikų. Jos mums primena motinystės daugiaprasmiškumą, kurį mūsų kultūroje įprasta neigti.

Abiejose Atlanto pusėse vis dažniau pasirodo šie susirūpinimą keliantys vaizdai. Mes susiduriame su iki šiol neregėtu moraliniu palaidumu. Motina ne tik nužudo savo vaiką, bet ji apskaičiuoja savo tolimesnius veiksmus ir meluoja, slėpdama savo poelgį. Susan Smith, mažo, išoriškai ramaus Karolinos miestelio gyventoja, pranešė, kad jos vaikus su visu automobiliu pavogė juodaodžiai. Pirmosiomis dienomis po mažųjų berniukų dingimo ji keletą kartų su ašaromis akyse kalbėjo per nacionalinę televiziją. Šalia buvo miestelio pastorius, kuris kartu su ja viešai meldėsi. Po kelių dienų Susan Smith prisipažino, kad ji pati pririšo automobilinėse kėdutėse du savo sūnelius - 3 metukų Michaelį ir 14 mėnesių Aleksą - ir nustūmė su automobiliu į ežerą.

Netrukus po Susan Smith arešto, spaudos dėmesys vėl nukrypo į panašias žmogžudystes. Karštą vasaros dieną du maži Tenesio valstijos gyventojai buvo rasti uždusę automobilyje. Jie taip pat buvo pririšti saugos diržais vaikiškose kėdutėse. Juos motina paliko automobilyje, o pati linksminosi vakarėlyje vietiniame viešbutyje. Kita motina, Pauline Zile, buvo apkaltinta dalyvavimu nužudant jos 9 metų dukrą. Mergaitę motinos akivaizdoje mirtinai sumušė patėvis. Tą pačią savaitę Long Ailende motina užmušė 2 metų sūnelį. Berniukas buvo sumuštas taip sunkiai, kad mirė nuo vidinių kraujavimų.

Tai ne pavieniai atvejai. JAV vaikų nužudymų smarkiai padaugėjo per pastaruosius keturiasdešimt metų. Kūdikių iki vienerių metų amžiaus nužudymų padvigubėjo, o vaikų nuo 1 iki 4 metų amžiaus -išaugo keturgubai. Iš 100 000 juodaodžių vaikų nužudoma daugiau kaip dvidešimt. 60 proc. kaltinamųjų vaikžudysčių bylose yra tėvai. Šis faktas visiškai naujai aiškina sąvoką "kraujo ryšys" ir reikalauja, kad mes iš naujo apsvarstytume tradicinį supratimą, jog vaikams didesnį pavojų kelia pašaliniai žmonės, negu artimieji.
Ta pati tendencija ryškėja ir Didžiojoje Britanijoje, nors skaičiai proporcingai mažesni. Nenuostabu, kad tėvai, paveikti 1995 metų vasaros įvykių, kai buvo nužudyti 5 vaikai - viena mergaitė pagrobta iš palapinės sode, du žvejojantys berniukai subadyti peiliais, - bijodami svetimų žmonių pavojaus, uždraudė savo vaikams išeiti iš namų. Šie įvykiai sukūrė klaidingą įspūdį. Per metus vidutiniškai tik 6 vaikai žūva nuo prašalaičių veiksmų. Daugumą vaikų Didžiojoje Britanijoje nužudo artimieji ir, jei tikėsime nesenais tyrimais, nužudytų vaikų skaičius realiai yra didesnis, negu oficialiai skelbiama.

Pritaikius JAV ir Britanijos statistinius metodus paaiškėjo, kad mūsų kraštui būdingi tie patys dėsningumai.

Straipsnio autorė Ros Coward pastebi ir kitą faktą. Blogas motinos elgesys su vaiku visuomet būna svarbi naujiena ir žiniasklaidoje pateikiamas kaip visiškai nesuprantamas veiksmas. Tokį požiūrį apibendrina bulvarinė spauda, papasakodama palikto kūdikio istoriją. 1996 metų vasario mėnesį "Daily Mail" per visą pirmąjį puslapį išspausdino keletos valandų amžiaus kūdikio nuotrauką, kuris buvo paliktas Heathrow oro uoste. Milžiniška antraštė klausė paprastai: "Kaip galėjo motina jį išmesti?" Didžioji dalis siaubo Rosemary West byloje buvo sutelkta į dviejų jos mergaičių nužudymą: 8 metų podukros ir 14-metės jos dukters nuotraukos vėl sukėlė jaudinantį informacijos srautą apie šių vaikų kančias ir prievartą, patirtą prieš mirtį.

Pastaraisiais metais vis daugiau civilinių bylų plačiai komentuojamos spaudoje. 1995 metų gegužę Norfolko valstijoje moteris nudūrė tris savo vaikus, po to nusižudė pati. Daugybė bulvarinių laikraščių paskyrė pirmuosius puslapius šiai istorijai, iliustravo ją didžiule šeimynine nuotrauka. Aštuonmetis Benjaminas ir jo dviejų metukų brolis Samuelis taip pat pateko į pirmąjį "Daily Mail" puslapį, besišypsantys ir išdidžiai pozuojantys. Juos rado pasmaugtus, o jų motiną areštavo. Tais pačiais metais Celia Beckett apkaltinta vienos dukters užmušimu, o kitos nunuodijimu. Ir vėl bylos aprašinėjimai buvo iliustruoti žavinga mergaičių nuotrauka.

Spaudoje, kuri nušviečia vaikų žudikų bylas, netikėtai atsiranda vienas žodis - blogis. Po James Bulger nuotraukomis puikavosi antraštės: "Blogis", "Šėtonas", "Nuodėmė", "Neprilygstamas velnias". Ironiška, bet nuotraukos tų dviejų berniukų, kurie žiauriai nužudė mažylį, nesiskyrė nuo nužudytojo. Nuotraukose - mokyklinės sporto komandos berniūkščiai, kuriuos išdidūs tėvai pristatė fotografui. "Blogio" egzistavimas "tyrume" rodo gilią moralinę krizę, vaikiškojo tyrumo griovimą. Tų dviejų berniukų išsigimimas, jų baisus poelgis ir jų auka - visi kartu jie užmušė savo pačių vaikišką nekaltybę.

Bet kas gali būti baisiau už motiną, išniekinančią nekaltybę, kurią ji turėtų saugoti? Amerikoje apie šį nesuvokiamą blogį imta plačiai diskutuoti Susan Smith bylos metu. Nors spauda pateikė sensacingų detalių apie jos nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą (ji vaikystėje buvo žiauriai išprievartauta, gyveno skurdžiai, apimta nevilties), tik nedaugelis ją pateisino. Spauda jos gyvenimą įrėmino blogio ir velnio pasirinkimo sąvokomis ir apie tai plačiai klausinėjo pastoriaus, kuris buvo įpainiotas į tos moters istoriją. Pastorius pareiškė, kad nepaisant jos apgailėtino gyvenimo, tą naktį, kai nuskandino savo vaikus, ji atliko "velnio darbą", klausydama Šėtono, o ne Dievo.

Šeštąjį - septintąjį dešimtmetį tikėta, kad suprasdami tokio likimo žmones galėtume jiems atleisti ar bent tinkamai juos išklausyti. Bet dabar juntamas ryškus posūkis kita kryptimi.

Susan Smith vaikžudystės bylos metu "New York Times Magazine" išspausdino interviu, kuriame nuskambėjo mintis apie tai, kad "į gynybą naudojant prievartą žūrima ciniškai, o publika vėl grįžta prie seno tikėjimo, kad egzistuoja gėris ir blogis".

Šis posūkis dalinai gali būti paaiškinamas nuolat kylančia kraštutinio smurto banga ir prievartos panaudojimu gynybai. Bet grįžimą prie fundamentinių gėrio ir blogio sąvokų išprovokavo teisė. Kadaise Teisė Amerikoje aktyviai agitavo prieš atlaidesnes žmogaus elgesio interpretacijas, tokius varganus gyvenimus kaip Susan Smith įrėmindama blogio sąvoka. Teisės atstovai blogį laiko esmine žmonijos savybe, kuri paėmė viršų visuomenėje, apleidusioje tradicinę moralę vardan malonumo. Tokių pažiūrų gynėjai tvirtina, kad Susan Smith berniukai mirė dėl ištvirkusios, savanaudiškos visuomenės atsiradimo 7-jame dešimtmetyje. Poelgis vienišos motinos, kurią jos naujasis draugužis ką tik pametė, nes nebuvo pasirengęs prisiimti atsakomybės, buvo suprantamas, kaip bandymas patenkinti savanaudiškus interesus.
Jennie Bain iš Tenesio, kurios vaikučiai užduso užrakintame automobilyje, buvo 20 metų, taip pat vieniša motina.

Britanijos laikraštis "Daily Telegraph", aprašydamas šių berniukų mirtį, atkreipė dėmesį ir į kitas vaikžudystes:
"Problemos esmė yra motinystės krizė. Tai šiuolaikinės kultūros disonansas. Kartos buvo auklėjamos tokiais principais: mano poreikiai turi būti patenkinti akimirksniu ir "pirmiausia aš". Tai suvokiama, kaip nuolat giriama konstitucinė teisė į "laimės ieškojimą". Kaip vaikai gali būti priderinti prie šito?" (Daily Telegraph, 1995 liepa)

Ir JAV, ir Didžiojosios Britanijos visuomenėse blogis yra vienintelė įmanoma sąvoka, kai vaikai įkūnija visuomenės kaip gėrio jausmą. Vaikai yra geriausios žmonijos pusės išraiška. Jie ateina nepaliesti pasaulio iškrypimų, aplinkiniams jie sukelia kilniausius globos ir meilės jausmus. Kiekvienas išpuolis prieš šią nekaltybę laikomas esančiu už suaugusiojo ir vaiko santykių ribos - išorine jėga, vadinama "blogiu". Bet visose šiose žmogžudystėse galima įžvelgti žymiai daugiau, nei asmeninis egoizmas. Tai netikėtai atskleidžia ne tik nuotraukos, bet ir jaudinančios šių žmogžudysčių detalės. Ir Susan Smith, ir Jennie Bain mažyliai buvo saugiai pririšti automobilinėse kėdutėse. Besišypsantys vaikai nuotraukose, rūpinimasis mažylių saugumu, liudija, kad tuo metu buvo ir motiniška globojanti meilė. Ši informacija byloja mums ne apie paprasčiausiai blogą poelgį, bet apie sumaištį, ambivalenciją, meilės ir neapykantos dvilypumą, proto susidrumstimą.

Tai, ką matome, nėra blogis. Intelektualiai ir emociškai skurdžios vaizduotės moterys, kurioms trūksta realios socialinės paramos, mato tik vieną išeitį - įgyvendinti savo beprotiškus sprendimus.

Skurdus gyvenimas, ribotas akiratis ir neišsipildžiusios svajonės yra pagrindiniai bruožai vaikžudžių motinų biografijose. Neseniai išsiskyrusios su savo partneriais. Draugai ir kaimynai galėjo paliudyti, kad skyrybos buvo sunkios ir traumuojančios. Daugelis jų ilgą laiką bendravo su socialinėmis tarnybomis. Vienišos motinos, turinčios protinių sutrikimų. Celia Beckett, ilgą laiką bendravusi su socialiniais darbuotojais, buvo antros grupės invalidė turėjusi dvasinių problemų. Iš pradžių socialinė tarnyba tikėjo jos isteriškais pasakojimais apie vaikų ligas ir nelaimingus atsitikimus, laikydami ją pačią auka, kuriai reikalinga parama. Tiktai vėliau, išstudijavus Miunhauzeno sindromą, buvo pripažinta, kad ji pati žalojo savo vaikus. Neseniai viena pora padegė savo namą, vildamiesi gauti draudimą, bet netyčia sudegė vienas jų vaikas, o kitas rimtai nukentėjo. Nustatyta, kad šie žmonės buvo protiškai riboti, neturtėliai, gyvenę chaotiškai ir netvarkingai.

Vietoj blogio vizijos iškyla apgaulingos iliuzijos, artėjančios prie psichinių ligų, kuomet priešiškumas vaikams tampa nebekontroliuojamas. Tos motinos patiria nepakeliamą nuolatinį stresą, kuris kyla dėl vienatvės ir pagalbos trūkumo. Minėtose amerikietiškose bylose matome jaunas, nepasirengusias motinystei moteris, pačias vienas atsakingas už savo mažyčius vaikus, ir nieko nėra šalia, į ką jos būtų galėjusios kreiptis pagalbos. Atrodo, kad jos neturėjo nei artimųjų, nei draugų, kurie būtų galėję joms pasiūlyti išeitį iš sunkios padėties. Nužudyti savo vaikus ar leisti jiems žūti, be abejonės, yra kraštutinumas, bet nepakeliamą spaudimą, atsakomybės naštą, kai nėra jokios pagalbos iš šalies, ir kartkartėmis sukylantį priešiškumo jausmą daugelis motinų atpažins kaip įprastus savo gyvenimo bruožus.

Viešose diskusijose imta aptarinėti faktą, kad motinystė yra didžiausios įtampos reikalaujantis darbas. Ankstyvasis feminizmas kalbėjo apie tai, kad nepalaikoma motina gali tiesiog išprotėti. Fay Weldon romanai pilni motinų, kurios nėra visiškos vaikžudės, bet gerokai nukrypusios nuo normos: izoliuotos, sužlugusiomis svajonėmis ir išsekintos mažų vaikų priežiūros. "Pasiaukojančios motinystės džiaugsmo" demistifikacija buvo esminė formuojant feminizmo politiką. Tai leido feministėms kviesti vyrus labiau įsitraukti į tėvystę, rūpintis kūdikiais ir gerinti vaikų priežiūros sąlygas, suteikti reikiamas pašalpas toms motinoms, kurios neteko vyrų paramos.

Devintajame dešimtmetyje ši diskusija liovėsi. Tai iš dalies ir feminizmo klaida. Apsistojęs ties motinystės blogybėmis ir sunkumais, feminizmas tarsi nerado ką pasakyti apie didžiulį pasitenkinimą, kurį gali teikti motinystė. Todėl antifeministai feministes vadina verkšlenančiomis, savanaudėmis karjeristėmis, linkusiomis griauti šeimą. Prasidėjo reakcija. 9-jame dešimtmetyje ir vėl imta romantizuoti motinystę iki 6-jo dešimtmečio vaizdelių "Kinder und Kuche" lygio. Tai tapo socialine realybe.

Dalis to romantizmo atėjo iš paties feminizmo. Moterys, kurios pavėlavo tapti motinomis dėl politinės veiklos ir karjeros, dabar atranda motinystės pilnatvę. Jos pradėjo keisti problematiką. Tai yra, kad motinystė nėra kažkas labai blogo, bet, kad ji yra nepakankamai vertinama. Priešingai nei 8-jame dešimtmetyje, šis motinystės statuso pakėlimas atitiko naują moters statusą; į motinystę imta žiūrėti kaip į labai sunkų darbą, bet kartu svarbų, teikiantį pasitenkinimą ir malonumą moters gyvenimo aspektą. Šis požiūris kartu su moterų karjeros svarba naujai išryškino dirbančios motinos bruožus - jos pasitenkinimą, problemas ir dilemas. Nuolat kylant moterų darbuotojų poreikiui, kur motinos sudaro didžiausią dalį, būti dirbančia motina tapo ne tik madinga, bet ir herojiška.

Šis naujas motinystės akcentas plačiojoje visuomenėje (už feminizmo ribų) atmetė sunkumus ir problemas. Visuomeninės figūros - aktorės, televizijos žvaigždės, politikės - buvo rodomos su savo vaikais. Paprastoms moterims dirbanti motina buvo tik herojiškas ir madingas idealas, o garsenybėms tapo privaloma demonstruoti, kad jos atitinka visus šiuos būtinus reikalavimus. Toli nuo feminizmo iš moterų buvo reikalaujama puoselėti savo išvaizdą ir figūrą, kad įrodytų, jog gimdymai ir vaikų auginimas negali pakenkti puikiam socialiniam ir seksualiniam gyvenimui.
Populiarioje spaudoje šlovinama motinystė buvo supaprastinta iki proginių nuotraukų su žaviomis ir laimingomis mamytėmis, plepančiomis apie savo tobulus vaikučius, kurie neva pagilino jų pasaulio suvokimą. Tokia motinystė reiškia turėti mažų žmogeliukų - aksesuarų, bet pačiai nesikeisti. Demi Moore pozuodama nuoga aštuntame nėštumo mėnesyje teigia, kad netgi trys kūdikiai nepakeis jos kūno ar jos aktyvaus seksualinio gyvenimo. Paula Yates nuolatos yra viešumoje: kartais demonstruodama apatinius baltinius, kartais - savo seksualumą, ir dažnai kalbėdama apie savo vaikus ir savo troškimą turėti jų dar. Jos vaikų vardai - Fifi Trixibelle, Peaches ir Little Pixi (Mažoji Fėja), ir Heavenly - skamba kaip patvirtinimas, kad jie iš tikrųjų yra tik aksesuarai, nors ir abejotino skonio.

Motinystė atrodo tokia paprasta, lyg čia nieko nebūtų - nei darbo, nei pinigų, nei jokių dvilypių jausmų. Šiuolaikinis feminizmas, kovodamas ariergarde, tepajėgė pasakyti, kad vienišos ar dirbančios motinos gali irgi visa tai turėti. Kiekviena/s, kas išdrįsta pasakyti, kad motinystė yra sunki ir įtempta, pasijunta nemadingas ir neišmanėlis. Jei žymios aktorės, manekenės, TV žvaigždės gali turėti pulką vaikų ir daryti didingą karjerą, kaip drįstame visos likusios verkšlenti ir skųstis? Kaip gali kuri nors iš mūsų kalbėti apie sunkumus ir vidinius konfliktus, kai įžymybės, slegiamos didžiulės karjeros naštos, pakelia tai akivaizdžiai paprastai.

8-jo dešimtmečio feminizmas turbūt klydo vaizduodamas motinystę kaip visišką pragarą; bet motinystė toli gražu nėra dangus. Motinystė yra sunki. Ji reikalauja pokyčių jūsų gyvenime ir ji keičia jus, kartais išjudindama jausmus, kurie jus tiesiogine prasme gali išvaryti iš proto. Moterys, užuot skleidusios gėrį savo nuostabiems vaikams, susiduria su pačioms netikėtu pykčiu ir kankinačiu kaltės jausmu. Motinoms labai reikalinga parama, ypač vienišoms. Nuolatinė motinystės idealizacija atima iš moterų galimybę įvardyti jausmų ir emocijų sumaištį. Liūdna, kad viešas šios problemos patvirtinimas pasireiškia pačia tragiškiausia forma - mirusių vaikų fotografijomis, kažkada pakankamai mylėtų, kad būtų nufotografuoti, bet dabar pakankamai nekenčiamų, kad būtų sunaikinti.

Šis motinystės daugiaprasmiškumas rodo gilias mūsų kultūros problemas. Vaikystė yra nekaltybės žymė, o tėvų rūpinimasis ja yra simbolis mūsų kultūros, kuri trokša apsaugoti nekaltybę. Tai mūsų padorumo rodiklis. Neviltis dėl nužudytų vaikų, tai neviltis dėl nesugebėjimo apsaugoti brangiausią mūsų pačių dalį. Kada nužudo vaiką tie, kurių pareiga apsaugoti tą vaiką, neviltis dar didesnė. Tokiomis aplinkybėmis nebestebina komentatorių siekis tai aiškinti "blogiu". Nelaimei, toks aiškinimas daugeliui moterų atima galimybę suvokti savo jausmus. Moterys turėtų ieškoti pagalbos, bet jos klaidinamos atpažįstant ir įvertinant savo būklę.

Pagal Ros Coward straipsnį "The heaven and hell of mothering" parengė L.K.

R. Coward, "The heaven and hell of mothering", in Mothering and Ambivalence, ed. by Wendy Hollway and Brid Featherstone, London: Routledge, 1997, p. 111 -118.

Redaktorė Inga Mitrulevičiūtė

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“