Gimdymo stresai

Jūs esate čia: Šeima » Motinos gimimas » Laikotarpis po gimdymo » Gimdymo stresai

Elona Ilgiuvienė

Gimdymo stresai

Iš moterų pasakojimų

Laura S.: "Akušerė pasitaikė gera - nerėkė, vieną kartą pamasažavo nugarą ir pasakė: "Kai negalėsi kentėti, sakyk - padėsim". Kai imdavau smarkiau vaitoti, suleisdavo vaistų…
Gulėjom trys ant stalų ir baubėme. Kai prasidėjo stangos, rėkiau: "Padėkit man!" Gydytoja siuvo šalia gulinčią moterį (ši buvo iš anksto susitarusi) ir pasakė: "Stanginkis". Išsigandau, pasimečiau ir pasijutau bejėge. Teko palaukti savo eilės.
Kai po kelių stangų vaikelio galvutė vis negalėjo užgimti, akušerė nemokšiškai prakirpo tarpvietę. Šio prakirpimo ar nekokybiško susiuvimo pasekmes jaučiu jau ketvirtus metus.
Pirmą dieną atsikelti iš lovos visai negalėjau, tuo labai papiktindama seseles. Gerai, kad palatos kaimynės atsigerti padavė. Pirmąją naktį daug kraujo pritekėjo į lovą. Kitomis dienomis turėjau tas dėmes dangstyti nuo lankytojų akių, nes iš anksto buvo pranešta, kad paklodžių niekas daugiau nebeduos.
Po gimdymo dar ilgai, prieš užmiegant arba naktį atsibudus, iškildavo ryškūs prisiminimai. Ilgai dar jaučiausi taip, lyg sau nepriklausyčiau. Kaip tada, kai gydytojai su manim šnekejo lyg paslaugą darydami".

Sonata A.: "Gimdymo patalpoje buvome penkios gimdyvės, o lovos tik keturios bei du gimdymo stalai, neatskirti jokiomis širmomis. Atėjusi paskutinė norom nenorom stebėjau ir laukiau savo eilės. Pamenu, kaip stovėjau šitame nejaukiame, instrumentų, moterų dejonių, svetimų žmonių pilname kambaryje, žiūrėjau pro langą ir stengiausi išsaugoti iš namų atsineštą Kūčių vakaro ramybę. Ten, po langais, vaikščiojo ir mano vaiko tėtis…
Mano gydytoja taip pat nekantriai žvilgčiojo pro langą - mat apačioje, automobilyje, jos laukė sūnus. Ką gi, metalinis kablys vaisiaus dangalėliui praplėšti, skatinančių vaistų injekcijos, ir, pati nespėjusi susivokti, - pagimdžiau! Gydytoja laiminga išskubėjo prie Kūčių stalo, mane, suplėšytą tokio pagreitinto gimdymo, palikusi susiūti praktikantui. Siuvama pirmąkart pamačiau dukrytę, tiksliau, lopinėlį vystyklais apmūturiuoto jos veiduko.
Iš ligoninės parsivežėme: aš - randus, mastitą, depresiją ir nuolatinę baimę pastoti. Mano dukrytė - mažą skiepų dėmelę petuke, pienligę ir… kas žino, ką dar?"

Rasa Č.: "Gimdžiau pas labai gerą gydytoją, malonią vokietę, kuri tuo metu dirbo Lietuvoje. Atvažiavau be sąrėmių, pradėjus tekėti vandenims. Pareiškė, kad tos 2,5 valandos yra ilgas bevandenis periodas, ir, nors tikinau, kad tik sušlapau, manimi netikėjo. Paguldė į gimdyklą, ant stalo. Buvau pasiryžusi gimdyti pati, bet manęs niekas neklausė. Lašeline leido skatinančius, raminančius, nuskausminančius.
Visąlaik išgulėjau, nuo vidurnakčio iki vidurdienio, ant to paties šono. Iki paryčių niekas net nepriėjo. Ačiū vokietei, kad gulėjau ant šono, nes kitos dvi moterys nuo ryto gulėjo aukštielninkos, viena buvo pradėjusi kriokti. Prie jos niekas nepriėjo, aš bandžiau šauktis pagalbos, bet pajutau, kad negaliu išleisti nė garso. Labai stipriai skaudėjo nugarą, bet sąrėmių nejaučiau. Vidurdienį atėjo vedėja. Pradėjo sklaidyti įrašus, girdėjau kalbant apie mane,- kad prie tokių sąrėmių raminantys neduodami. Dar eilėmis vaikščiojo besišaipantys studentai.
Nebejaučiau, kad turiu pilvą, kad gimdau, tiesiog gulėjau. 15 valandą liepė gimdyti, bet nejaučiau pilvo apačios ir neturėjau jėgų. Liepė verstis aukštielninkai. Bandžiau stumti, bet nieko nejaučiau - nei skausmo, nei vaiko. Prakirpo, kūdikį išėmė ir tik parodė,- tokią rausvą lėlytę. Buvau be akinių, todėl net dorai nemačiau…
Pirmą vakarą negalėjau atsikelti, svaigo galva. Kitas dienas vaikščiojau perpus susilenkusi, laikydamasi už sienų, nesusilaukdama jokios pagalbos.
Parsivežus dukrą apėmė panika. Kelis mėnesius gyvenau dideliame nerime, apimta įvairiausių baimių. Praėjus mėnesiui po gimdymo, ėmė sapnuotis košmariški sapnai, atsibusdavau apimta siaubo."
Galėtume tęsti ir tęsti…

Labai daug Lietuvos moterų panašiai gimdo ir dabar. Dėl menko jų paruošimo gimdymui, šaltos ligoninės aplinkos, personalo nejautrumo ir daugelio kitų faktorių, kuriuos bandysiu aptarti toliau, dalis moterų patiria ne tik neišvengiamą fiziologinį, bet ir stiprų psichologinį stresą. Dr. J. L. Reynolds tvirtina, kad kartais gimdymas gali būti toks stiprus trauminis įvykis, jog sukelia potrauminį streso sutrikimą (4).

Psichologinio streso sąvoka

Psichologinis stresas - tai neigiamų jausmų: nerimo, baimės, pykčio, liūdesio ir t.t.- išgyvenimas. Psichologinis stresas sukelia su fiziniais pakitimais susijusius pojūčius: pykinimą, galvos svaigimą, skausmą ir pan. (4). Siekiant nustatyti, ar žmogus patiria psichologinį stresą, svarbiausia sužinoti, ar jis pats laiko savo jausmus nemaloniais. Be to, kalbant apie sresą, svarbu atsižvelgti į neigiamų jausmų trukmę, stiprumą, įkyrų pasikartojimą.

Potencialūs psichologiniai stresoriai

Vidinė arba išorinė situacija gali būti suvokta, kaip sukėlusi neigiamų jausmų patyrimą, tai yra - psichologinį stresą. Ir atvirkščiai, situacija gali būti suvokta, kaip sukėlusi teigiamus arba neutralius jausmus. Vadinasi, žmogus perdirba sensorinę informaciją ir suteikia jai prasmę, reikšmę. Jei situacija sukelia neigiamus jausmus, ji laikoma atstumiančia, pasibjaurėtina. B. Kent Houston pateikia 3 stimulinių situacijų kategorijas (2).

Stimulinės situacijos sužadina neigiamus išgyvenimus, todėl jas galima tapatinti su 3 potencialių psichologinių stresorių rūšimis. Tai yra: 1) poreikių ignoravimas (thwarting of desires), 2) neišmoktos atstumiančios stimulinės situacijos (staigus garsas, skausmą sukeliantys stimulai ir pan.), 3) išmoktos atstumiančios stimulinės situacijos. Neigiami jausmai gali kilti ne tik susiduriant su šiais stresoriais, bet ir jų tikintis arba juos prisimenant. Šie stresoriai vadinami "potencialiais" norint pabrėžti, kad įvykis gali būti laikomas stresiniu, tik atsižvelgiant į subjektyvią afektinę reakciją. Tikroviška situacija, tokia kaip gimdymas, gali susidėti iš kelių įvykių, kurie priklauso daugiau negu vienai šių kategorijų.

Tarp situacijos ir atsako įsiterpia daug kitų svarbių kintamųjų, pavyzdžiui, galimybė kontroliuoti situaciją, suvokta įvykio priežastis, savo sugebėjimo - įveikti stresinę situaciją - suvokimas, fiziologinis sužadinimas bei jausminė būsena prieš įvykį.

Poreikiai ir jų ignoravimas

B. Kent Houston, remdamasi psichologijos autoritetais, atskleidžia esminius žmogaus poreikius. Tarp jų - baziniai maisto, vandens, oro, juslingumo, gyvybės išlaikymo poreikiai. Be to, žmogus trokšta būti mylimas, išvengti kančios, išlaikyti ir didinti savo vertės jausmą, kontroliuoti save ir savo fizinę bei tarpasmeninę aplinką, organizuoti savo potyrius į suprantamas, nuoseklias, prognozuojamas sistemas, elgtis pagal savo vertybes ir įsitikinimus ir kt. Poreikių ignoravimas, draudžiant ar nesudarant galimybių juos patenkinti, sukelia psichologinį stresą.

Gimdymo stresas

Gimdymą galime laikyti potencialia stresine situacija jau vien todėl, kad jo metu moteris patiria ypač stiprų skausmą ir kontrolės praradimo pojūtį (4). Kaip minėjau, vienas iš esminių asmenybės poreikių - poreikis kontroliuoti save ir savo aplinką. Moterys, kurių pasakojimai pacituoti straipsnio pradžioje, kaip ir daugelis Lietuvoje, negalėjo rinktis nei gimdymo aplinkos, nei personalo, nei gimdymo pozos. Kai kurios negalėjo net pajudėti sąrėmių metu, nors taip būtų sumažinusios skausmą ir natūraliai pagreitinusios procesą. Aišku, kad jos buvo apsirengusios ne savo drabužiais, negalėjo priglausti prie savęs pagimdyto vaikelio. Kalbintos moterys patyrė ir kitų savo troškimų ignoravimą: nebuvo ruošiamos gimdymui, jos jautė neapibrėžtumą, nežinojo, ko gali tikėtis gimdymo metu ir po jo. Sąrėmių metu jos nesulaukė būtinos informacijos apie tai, kas su jomis vyksta, kas vyks toliau, negavo emocinio palaikymo. Nuo pat atvykimo į ligoninę iki pat išrašymo jautėsi žeminamos įvairių procedūrų, klausimų, replikų. Patyrė dėmesio ir pagalbos stoką.

Reakcija į gimdymo stresą

Kaip minėjau, reakcijos į potencialią stresinę situaciją -gimdymą, būna individualios ir priklauso nuo daugelio minėtų faktorių. J. L. Reynolds teigia, kad kartais gimdymo metu moteris patiria depersonalizaciją, dažniau - baimę ir bejėgiškumą. Šie išgyvenimai gali sukelti net potrauminį streso sutrikimą (4).

Pasirodė, kad moterys, gyvenime jau patyrusios stiprų trauminį įvykį, į kurį reagavo baime ir bejėgiškumu, gimdymo metu dėl stipraus skausmo ir kontrolės praradimo vėl išgyvena šiuos jausmus. Pogimdyminis laikotarpis joms būna labai sunkus: kankina prisiminimai, jos vis iš naujo išgyvena gimdymą, jausdamos kančią, pyktį, liūdesį. Sutrinka miegas, lytinis aktyvumas, moteris vengia pastoti arba pastojusi nori išvengti natūralaus gimdymo ir renkasi Cezario pjūvį. Ji vengia kalbėti apie savo patirtį, siekia išvengti vietų ir žmonių, kurie paskatina prisiminimus. Padidėja dirglumas, moteris nejaučia prieraišumo kūdikiui, tinkamai nesugeba žindyti, sumažėja savo vertės suvokimo jausmas ir pasitikėjimas savimi. Ji gali ir visiškai neprisiminti svarbių gimdymo detalių. J. L. Reynolds tai vadina traumine amnezija. Šie fenomenai atitinka potrauminio streso sutrikimo diagnostinius kriterijus. Laiku nesuteikus moteriai būtinos psichologinės pagalbos, gali išsivystyti pogimdyvinė depresija (4). Deja, Lietuvoje turime ir savižudybių, kurias išprovokavo būtent pogimdyvinė depresija (3).

Visos mano kalbintos moterys, kurių atsiminimai pacituoti straipsnio pradžioje, ilgai jautė gimdymo metu patirto streso pasekmes. Pasidarė nerimastingos, vengė pastoti, ambivalentiškai reagavo į kūdikį, sapnavo košmarus, turėjo panikos reakcijų. Sumažėjo jų pasitikėjimas savimi, nesaugiai jautėsi tarp žmonių, turėjo adaptacijos sutrikimų. Visos antrą kartą kruopščiai ruošėsi gimdymui ir rinkosi gimdyti namie su gerai pažistama pribuvėja, vengė ligoninės ir gydytojų - stresorių, primenančių patirtą trauminį įvykį.

Įdomu, kad kalbinti psichiatrai negalėjo prisiminti nė vienos moters, kuriai Lietuvoje būtų diagnozuotas potrauminis streso sutrikimas, ūminė reakcija į stresą arba adaptacijos sutrikimai po gimdymo. Jų manymu, visiškai realu, kad diagnozuojant pogimdyvinę depresiją, psichozę, geriausiu atveju - neurozę, remiamasi tradicija, ir per mažai įsigilinama į moters išgyvenimus. Šitaip trauminio įvykio psicohologinis poveikis lieka nepastebėtas. Gali būti, kad moteris kreipiasi per vėlai, užsitęsus ir sustiprėjus psichologiniams sunkumams.

Gimdymo streso mažinimo galimybės

Visiškai aišku, kad pirmiausia moterį reikia nuosekliai ir visapusiškai ruošti gimdymui ir pogimdyviniam gyvenimui. Dabartinės moterų konsultacijos rūpinasi tik fiziniais nėštumo aspektais, ginekologinė istorija aprašoma formaliai ir siaurai, beje, sąrėmių metu atvykusi į ligoninę, moteris priversta ją kartoti, nors rankose turi konsultacijos kortelę. Moterys mini šį epizodą su karčia ironija, jei ne su karštu pasipiktinimu. Nėščiosios asmenybė, jos individualios psichologinės ypatybės niekam nerūpi, niekas jos neklausia apie praeityje patirtus trauminius įvykius, nesistengia įvertinti jos atsparumo potencialiam gimdymo stresui. Po gimdymo moterį lanko tik pediatro seselė, moteriai mažai kuo galinti padėti.

Būtų gerai, kad moteris nėštumo metu konsultuotųsi su psichologe, lankytų nėščiųjų savitarpio paramos grupes, kurioms galėtų vadovauti jautrios ir patyrusios akušerės. Pavyzdžių galėtume paieškoti netolimose Europos šalyse, kelios grupės veikia ir Lietuvoje, deja, jų trūksta.

Olandijoje moteris gimdo namuose arba ligoninėje su ta pačia pribuvėja, kuri ją rengė gimdymui. Pribuvėjos turi tokią kvalifikaciją, kad gali stebėti nėščiąsias ir priimti gimdymą savarankiškai, be gydytojo pagalbos. Galėdama kontroliuoti savo gimdymo aplinką, turėdama visiškai apibrėžtus lūkesčius, jausdamasi gerbiama, moteris daug mažiau nerimauja ir bijo. Olandijoje buvo atliktas išsamus ir didelių apimčių tyrimas, lyginantis naminių ir ligoninės gimdymų rezultatus. Tyrimas parodė, kad planuotas naminis gimdymas, tiek moteriai, tiek vaikui, yra toks pat saugus kaip ir gimdymas ligoninėje. Gimdydama namie su kvalifikuota pribuvėja, sveika ir pasiruošusi moteris patiria mažiausią stresą, nes tuomet patenkinami visi jos esminiai poreikiai.

Dar 1995 metais "Lietuvos rytas" po interviu su buvusia stažuotėje Švedijoje akušere aprašė, kiek laisvės suteikiama ligoninėje gimdančiai moteriai, kiek ja rūpinasi akušerė, personalas, kaip gimdymą nuskausmina akupunktūra, masažu, linksminančiomis dujomis. Čia rūpinamasi ir naujagimio streso mažinimu (1). Gaila, kad tiek mažai progresyvių dalykų per tuos keturis metus atsirado Lietuvoje. Maža gražiai išdažyti sienas ir prikabinėti dirbtinių gėlių, kaip buvo ruošiamasi padaryti Vilniaus Moterų klinikoje.

Akivaizdu, kad gerai paruošus moterį ir suteikus jai laisvę pasirinkti - akušerę, judėjimą, gimdymo pozą, gimdymo aplinką, nuskausminimo būdą, vaiko priežiūros kokybę, išrašymo laiką, suteikus visą būtiną informaciją apie joje vykstančius procesus, gerbiant jos ir kūdikio neliečiamumą, moterys tikrai būtų atsparesnės tam neišvengiamai stipriam ir visaapimančiam potyriui. Jos būtų laimingesnės, sėkmingai įveikusios šį svarbų motinystės virsmą, o mes tikrai turėtume daugiau sveikų vaikų ir sveikų moterų.
 


Literatūra:

Kaikarytė D. Švedijoje gimdyvės saugomos nuo stresų// Lietuvos rytas.- 1995, geg. 30 d. - 37 psl. ("Medicinos" priedas)

Kent Houston B. Stress and coping // Coping with negative life events: Clinical and social psychological perspectives / Ed. By C. R. Snyder and C. E. Ford. - N.Y. and London: Plenum Press, 1987. - psl. 373 - 399.

Pekarskaitė J. Dvi kaunietės ryžosi išeiti iš gyvenimo // Lietuvos Rytas. - 1997, geg. 29 d. - 5 psl.

Reynolds J. L. Posttraumatic stress disorder after chilbirth / Canadian Med. Assoc. J. - Mar. 15, 1997.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“