Placentos laidojimas

Jūs esate čia: Šeima » Motinos gimimas » Laikotarpis po gimdymo » Placentos laidojimas

Laimė Kiškūnė
 

Placentos laidojimas
 

Placentos kraujagyslių tinklas sudaro "gyvybės medį". Iš jo senojo pasaulio (pvz. Egipto, Babilono) pribuvėjos ir žyniai mokėjo numatyti vaiko ateitį.

Gimtis nesibaigia kūdikio užgimimu, nesibaigia netgi virkštelę nukirpus, gimdymo pabaiga ir net gimdyvės likimas priklauso nuo dar vieno labai svarbaus organo gimimo. Ši unikali liauka, susiformavusi 2-3 nėštumo mėnesį moters kūne išsaugojo, išmaitino, išaugino fizinį vaikelio kūną. Per ją jis gaudavo visas maisto medžiagas, deguonį. Ji filtravo visa tai, kas į motinos kūną patekdavo negero, žalingo vaikeliui. Ji buvo tarpininkė tarp motinos kūno ir mažo trapaus vaisiaus kūnelio. Antroji „mama” - placenta. Jos reikšmę žinojo Egipto ir hebrajų pribuvėjos, ją švelniai “vaikučio patalu”, “vieta” arba “posledu” vadino lietuvės moterys. Placentoje yra vaiko gyvybės medis. Placentą laidojo. Įvairiuose Lietuvos regionuose tą darė skirtingai.

Natūralu, kad sąmoningą gimties kelią pasirinkusioms šeimoms, placentos palaidojimas yra labai svarbus gimties užbaigimo momentas. Tokios šeimos stengiasi placentą pasiimti iš ligoninės, kad jos paprasčiausiai neišmestų į konteinerį, ir saugo ją namuose, kol randa tinkamą progą palaidoti. Placentą pasilaidoja dažniausiai patys tėvai, praėjus kuriam laikui po gimimo, nes tai padarytia iš karto po gimimo dažnai būna sunku. Neužkasi jos po ligoninės ar daugiabučio slenksčiu, ypač žiemą. Dabartiniai tėvai tai atlieka individualiai ir skirtingai. Senajame kaime taip darė visi. Dabar visi taip nedaro. Todėl šitie žmonės kiekvieną veiksmą, kiekvieną judesį priversti pasirinkti patys, sąmoningai jį įvertindami, jusdami, kas jiems geriausiai tinka.

Senajame kaime, paprastai, jei gimdyme dalyvaudavo pribuvėja, tai ji priimdavo ir placentą, suvyniodavo į švarų skudurėlį - „palutę”, o paskui atiduodavo kam nors iš namiškių, kad palaidotų. Tačiau kartais gyvenimas ir čia įnešdavo savų korektūrų. Pribuvėja Albina Svirnelienė iš Margionių kaimo pasakojo, kad septintą savo vaikelį ir placentą pati prisiėmė, nes nieko tuo tarpu namie nebuvo. Savo devynių vaikų placentas laidojo pati po spaliais ant lubų. Ir laidojo ne iš karto, o kai sustiprėdavo ir jau galėdavo ten užlipti. Placentos laidojimas ant lubų, spaliuose, tose apylinkėse buvo žinomas ir anksčiau.

Tačiau dėsningumų, stebint šitą apeigą pastarąjį dešimtmetį, pavyko atsekti ir dabar. Dabar placentos laidojimo vietą tėvai nusižiūri ir suplanuoja iš anksto. Laidojime, kaip taisyklė, dalyvauja abu tėvai ir vaikelis. Jie dažnai nori palaidoti placentą gražią dieną ir gražioje vietoje. Ir būtent ten, kur tvirtesnė žemė. Savo senelių sodyboje. Po dideliu medžiu ar žydinčia obelim. Ten kur mėgo vaikščioti, kai laukėsi vaikelio. Kai kurios šeimos savo vaikų placentas laidoja po naujai pradėto statyti namo kerte. Kitiems tėvams svarbu toje vietoje pasodinti medelį ar gėlę. Vėliau, kai vaikelis paauga, šeima kartu aplanko tą vietą. Iš dalies tai turbūt kompensuoja natūralų tėvų troškimą, kad vaikas turėtų gimtinę, gimtą žemę? Tėvai tiki, kad su ta vieta vaikas surišamas simboliniu ryšiu.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“