Gimdantys vyrai

Jūs esate čia: Šeima » Tėvo gimimas » Dalyvavimas gimdant » Gimdantys vyrai

Gimdantys vyrai
 

Pokalbis su vyrais, kurie dalyvavo gimdyme.
 

Apie gimdymo išgyvenimus Lietuvos vyrai retai kalbasi, dar rečiau apie tai yra rašoma. Todėl pabandžiau pakalbinti kelis lietuvius vyrus, kad jie papasakotų, ką patyrė, tapdami tėvais, ir ką jiems reiškia tėvystė.

Arūnas: Aš gana aktyviai dalyvavau žmonos gimdyme. Pribuvėja atvažiavo vėlai. Net teko matuoti, kiek atsidaręs kaklelis, ir neteisigai pamatavau. Padejau žmonai stumti vaikelį, jaučiau, kad jai reikia tos pagalbos. Gimdymo metu žmona nenorėjo, kad aš kur nors išeičiau ar daryčiau ką kitą, net kai atvyko pribuvėja. Nežinau, ar be pribuvėjos būčiau sugebėjęs vienas susitvarkyti, nes ji tiksliai ir konkrečiai pasakydavo, ką kada reikia daryti. Nejaučiau jokios baimės ir bejėgiškumo. Viską "pamiršau" ir net negalvojau, kad kažkas gali būti negerai. Supratau, kad žmonai skaudėjo, ir, nors ji rėkė; atrodė, kad veide neblėso šypsena. Man regis, žmona pasitikėjo manimi ir rėmėsi į mane. Dabar, augindama vaiką, ji labiau pasitiki savimi ir yra tvirtesnė.

Rimas: Iš pradžių ketinau fotografuoti gimdymą, bet vėliau supratau, kad geriau kažką veikti, negu laukti momento. Tačiau nieko per daug negalėjau padėti ir, kai tai supratau, nesikišau. Tiesiog buvau kartu. Jaučiau, kad jeigu imsiuos per daug iniciatyvos, tik trukdysiu. Bet nuostabiausia, kad vaikas atėjo tiesiai man į rankas. Nežinau, ar pribuvėja sąmoningai tai leido, bet po kiek laiko supratau, kad man tai labai svarbu. Vos tik tai prisimenu, užlieja teigiamos energijos pliūpsnis.

Giedrius: Mano dukterų gimimai buvo skirtingi. Vienas vyko ligoninėje, kitas namie. Per pirmą gimdymą atlikau daugiau apsauginį vaidmenį, reguliuodamas ir švelnindamas santykius su personalu. Tiesiog mano buvimas drausmino medikus ir neleido jiems savavaliauti. Tačiau man jie neleido nieko daryti, tik ištarė: "Žiūrėk, nenualpk!". Atrodė, kad vos ne kiekvienas čia nualpsta. Namie, aišku, mano pagalbos prireikė daugiau. Aš ne visai pritariau gimdymui namuose, nes pirmieji žmonos gimdymai ir nėštumai. nebuvo lengvi. Man buvo neramu, nes nebuvo šimtaprocentinės garantijos. Bet viskas vyko tiesiog puikiai. Supratau, kad reikia labiau pasikliauti nuojauta, o ne samprotavimais.

Rimas: Kai žmona gimdė, aš jaučiausi labai susijaudinęs. Pats sau nepatikau, nes buvau tikrai labai sutrikęs. Tuo metu aš nebegalėjau kaip paprastai žmonai pasakyti: "Na, nusiramink, nusiramink". Atrodė, kad šiuo momentu pasakymas "nesijaudink" būtų visai neveiksmingas. Siūliau ir ramią muziką, bet jai nereikėjo. Pajutau, kad esu bejėgis, kad čia reikia profesionalios pagalbos. Nuo tada nebesiėmiau iniciatyvos, nors norėjau būti reikalingesnis, norėjau būti choreografas, žinoti gimdymo eigą ir net mokyti. Gal tai buvo tik mano išdidumas ir puikybė, gal iš tikrųjų ir neturėjau imtis tokio vaidmens? Gal tai tiesiog būtų paglostę mano savimeilę, jei būčiau galėjęs tai padaryti…

Elona: O kaip jūs įžengėte į tėvystę? Kada pasijutote esą tėvai?

Arūnas: Aš nepajutau staigios ribos, lūžio, kada prasidėjo tėvystė. Po truputį pradėjau jausti pabundančią tėvystę nuo pat vaiko gimimo. Tie jausmai vaikui vis labiau stiprėjo. Apie sąvoką "tėvystė" net negalvojau. Man tai tiesiog rūpinimasis vaiku, stebėjimas, kaip jis vystosi, auga.
Buvo tik jausmas, kad gimė vaikas, o viskas, kas buvo iki tol, nutrūko. Bet ilgesio nejaučiau. Aš susitaikiau su tuo, ką praradau,- iki tol buvau nevedęs, bevaikis, laisvas. Ilgesį užgožė džiaugsmas, gimus vaikui. Man lengva ir malonu juo rūpintis. Žinoma, aš daug laiko praleidžiu darbe ir su vaiku būnu mažiau. Žmonai sunkiau.

Rimas: Man buvo visai natūralu, kad kažkada tapsiu tėvu. Tačiau šiek tiek baiminausi, nes kai mano tėvai išsiskyrė, vis savęs klausdavau, ar būsiu geras tėvas. Gyvenau su mama ir seseria nuo 5 metų, tėvo neprisimenu. Patėvio irgi neturėjau. Nebuvo į ką atsiremti, man nuolat tvirtino, kad tėvas buvo negeras. Tačiau kai supratau, kad pasaulis nėra visiškai determinuotas, kad, jei man reikia, kiti man gali padėti, jei kažko nemoku, galiu išmokti - iš pasaulio, iš gyvenimo, iš Dievo malonės, man labai palengvėjo. Aš patikėjau, kad vis dėl to galiu tapti geru tėvu, bet visąlaik stengiuosi sustoti ir paklausti savęs, ar aš jaučiu ryšį su savo vaiku. Visąlaik jaučiu poreikį pasitikrinti - panašiai kaip ar susišukavęs, ar ne.

Giedrius: Ypatingų lūžių tapdamas tėvu nejaučiau. Įsisąmoninti, kad esu tėvas, pradėjau vos sužinojęs, kad turėsiu vaiką. Gimdymas padėjo tą dalį savyje pajusti. Pradėjau save kitaip matyti - taip, kaip mane mato vaikai. Man tėvystė - dalis mano brandos. Manau, kad būti tėvu yra labai vyriška ir kad vyriškumas nebūtinai asocijuojasi su raumenimis, jaunyste ir panašiai.

Elona: O kaip draugai, aplinkiniai žmonės reagavo į jūsų tapimą tėvais? Ar tai, kad jūs esate tėvai, visuomenė vertina?

Rimas: Nejaučiu nieko neigiamo. Neturiu problemų su draugais. Tiesiog daugiausiai bendrauju su tais, kurie patys turi vaikų. Ankstesnių draugų nepraradau, jie dabar irgi turi vaikų. Tiesiog bendravimas šiek tiek pasikeitė. Prieš vedybasw intensyviai žaidžiau bridžą, dabar mečiau, tiesa, ne tik dėl šeimos, bet ir dėl darbo. Darbe apie vaikus nekalbame. Esu pats savo darbų iniciatorius, turiu pakankamai daug laisvės, todėl niekas neklausinėja, dėl ko nebuvau, kur buvau. Galiu būti su šeima, kai jai manęs reikia.

Giedrius: Anksčiau jaučiau griežtesnį pasiskirstymą tarp viengungių ir tėvų. Dabar vis daugiau mano rato žmonių, kolegų yra tėvai - atsirado bendrų interesų, rūpesčių dėl auklėjimo, laisvalaikio su vaikais praleidimo ir kt. Tie dalykai dar labiau mus suartina, bet atitolina nuo vyrų, neturinčių vaikų. Kadangi dabar aš pats esu darbdavys, tai matau, kaip išsiskiria iš kitų vaikų turintis vyras. Ne aš vienas tuos skirtumus pastebiu. Net vyresnio amžiaus žmogus, kuris neturi vaikų, iškart kelia nepasitikėjimą. Aš pastebiu, kad jei mano amžiaus žmogus yra vedęs ir turi vaikų, tai priimama kaip savotiška vertybė, - kaip vairuotojo pažymėjimas ar kaip atestacija. Kitaip vertinamos moterys, nes iš karto žiūrima, ar vaikai nevaržys jos galimybių dirbti.
Iš aukštesnio rango darbdavių jaučiu pagarbą, psichologinę pagalbą. Mane net kolegos ragina eiti greičiau namo, kai per ilgai užsisėdžiu darbe.

Arūnas: Aš, pavyzdžiui, turiu draugą, kuris irgi yra tėvas, bet jis niekaip negali suprasti, kodėl aš noriu kuo daugiau laiko praleisti su šeima. Jis neatsisakė ankstesnio savo gyvenimo, nenori savęs suvaržyti, ko nors atsisakyti. Pavyzdžiui, aš stengiuosi parvažiuoti pietauti namo, o jam tai atrodo keista.

Elona: O ar jums tenka ką nors aukoti dėl savo vaikų, pavyzdžiui, laisvalaikį?

Giedrius: Aš stengiuosi laisvalaikį leisti kartu su šeima. Pasilinksminimų man nereikia, aš to ir anksčiau nemėgau. Gal šiek tiek laiko trūksta pabūti vienam, bet ypatingo poreikio nejaučiu.

Arūnas: Aš pats aukoju barus ir krepšinį, nes jaučiu sąžinės graužatį, kai mane kur nors kviečia, o žmona sėdi namie. Dėl to kyla šiek tiek konfliktų su draugais, bet man patinka būti su šeima, man net to trūksta. Be to, dėl mano - kaip tėvo - ryšio su vaiku, manau, kad geriausia kuo daugiau būti su juo: žaisti, bendrauti, eiti pasivaikščioti arba į svečius pas senelius. Mums tada nereikia mamos, mums dviese būna labai smagu - mums, dviems vyrams. Aš jį kalbinu, jis kažką man atsako. Man įdomu su juo, jam - taip pat, ir to nesinori į nieką iškeisti. Tai net ne pareiga, tai ir malonumas.

Elona: Dėkoju už pokalbį.

"Aš dalyvavau savo dukters gimdyme: laikiau žmonos ranką, masažavau vaikelį gimdoje. Degė neryškios šviesos, užburianti tyla viešpatavo kambaryje, kai dukrytė atkeliavo iš savojo pasaulio į manąjį. Jaučiausi pakeistas, tarsi pakerėtas. Aš supau mergytę rankose, priglaudęs prie savo nuogos krūtinės, ir jaučiau naują ryšį su pasauliu", - pirmaisiais tėvystės išgyvenimais dalijasi amerikiečių antropologas Richard Reed. Žmona, pasirodo, visai kitaip išgyveno šį gimdymą. Jausdama skausmą ir džiugesį, įsitraukusi į savo fizinius pojūčius, ji irgi patyrė gilų ryšį su naująja gyvybe. Tačiau gimdydama ji jautė silpnesnį ryšį su vyru ir manė, kad vaiko gimimas jų nesuartino, bet tik padidino atstumą.

Po šio gimdymo R.Reed sužinojo, kad dauguma vyrą, dalyvaudami gimstant jų vaikams, patyrė panašių išgyvenimų. Vyrai įsivaizdavo esą šventos patirties dalyviai, o jų žmonoms dažniausiai atrodydavo, kad jie yra sutrikę, atitolę, mėginantys kažką daryti, bet patys nežinantys, ko nori. Visi tie vyrai buvo geri, mylintys ir tikrai trokštantys padėti tuo ypatingu momentu. Tad kodėl taip atsitinka?

R.Reed spėja, kad tikriausiai tokie nesusipratimai kyla dėl tėvams gimdymo kambariuose primetamų vaidmenų. Apie 1960-uosius tėvai buvo atskirti nuo jų vaikų gimdymo. Išvaryti į ligoninių laukiamuosius, jie trypė grindis ir rūkė cigaretes - toks tuomet buvo jų gimdymo ritualas. Natūralaus gimdymo judėjimas padėjo įveikti šį tėvų atskyrimą. Vyrai ėmė dalyvauti gimdymuose, kad galėtų dalytis su moterimis džiaugsmu, ir padėti joms ištverti skausmą. Dabar amerikiečiai tėvai yra tiesiog laukiami gimdymo namuose. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai vyrų dalyvauja gimstant jų vaikams.

Gimdyme dalyvaujantys tėvai yra ne tik stebėtojai: jiems leidžiama aktyviai veikti. Natūralaus gymdymo skatintojai, pavyzdžiui Bradley ir Lamaze, reikalauja, kad vyrai vadovautų gimdančioms moterims. Jie, rankose laikydami diagramas, vadovėlius, sekundžią matuoklius, matuoja žmonų sąrėmių trukmę, padeda joms taisyklingai kvėpuoti. Naujieji gimdymo ritualai paverčia tėvus treneriais ir choreografais.

Tačiau užduotys vyrams gimdymo kambaryje būna sunkios. Tarp vyrų ir ligoninės personalo dažnai kyla konfliktų. Poros paprastai pamato, kad personalą ir akušerius gąsdina alternatyvūs gimdymo metodai. Vyro pagalba susikerta su medicinine pagalba, ypač jei gimdymą bandoma skatinti vaistais.

Kaip ir daugelis kitų vyrų, R.Reed ėmėsi gimdymo asistento vaidmens. Sąrėmių metu jis kvėpavo kartu su žmona ir padėjo jai palaikyti knygose rekomenduojamus ritmus. Kai baimė ir gimdymo skausmas pradėjo ją užvaldyti, jis ją drąsino. Užsitęsus ir suintensyvėjus gimdymui, jis ramino žmoną, laikydmas jos ranką arba švelniai masažuodamas nugarą. Be šio padėjėjo vaidmens, R.Reed palaikė santykius su seselėmis ir ligoninės administracija. Įkyrus personalas vis įsiverždavo į gimdymo kambarį, klausinėdavo žmoną jos socialinio draudimo numerio; aiškindavo ligoninės tvarką arba nešdavo įvairią įrangą. Vyras turėjo labai stengtis, kad apsaugotų žmoną nuo šių trukdymų. Autoriui patiko toks vaidmuo - būti pagalbininku ir saugotoju, gynėju gimdymo kambaryje. Šie vaidmenys atitiko jo įsivaizdavimą apie save ir apie tai, ką vyrai turi daryti savo partnerių labui. Tačiau R.Reed prisipažino, kad jam, kaip ir daugeliui Amerikos vyųą, kur kas priimtiniau pataisyti žmonai automobilį arba apkabinti ją tamsią naktį, o ne gimdyti su ja vaikus.

Gimdymui progresuojant, visos problemos iškilo į paviršių. Kai sąrėmiai darėsi vis intensyvesni, žmonai jo pastangos ėmė atrodyti bevaisės ir net trukdančios. Jo siūlomos technikos visai nepadėjo žmonai atsipalaiduoti ir atsiduoti jos kūne vykstančiam procesui. Saugotojo nuo ligoninės personalo vaidmuo taip pat buvo pasmerktas žlugti. Žmona pati paprašė jo liautis kovojus su medikais, nes barniai jai trukdė labiau negu medikų intervencijos.

Tik gimusios dukrelės pirmasis riksmas visiškai pakeitė jų pasaulį, ir kai ji žindo žmonos krūtį, tėvo sąmonę užpildė jos rausvas kūnelis. Kai žmona jam padavė dukrelę, jis pasijuto visiškai nepasiruošęs tokiam staigiam ir smarkiam tėvystės išgyvenimui. Vyrą apėmė priklausomybės šiam naujam vaikui jausmas. Jis laikė dukrą prie savęs, žvelgė į jos mažą susiraukšlėjusį veidelį, o kai ji verkė, jis dainavo, juokėsi ir ją kalbino. Tėvas negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų atiduoti dukrelę slaugyti, atskirti ją nuo savęs, todėl nepakluso ligoninės tvarkai. Vaikelis liko kartu su mama ir tėčiu visą buvimo ligoninėje laiką.

Psichologiniai tyrimai patvirtina, kad tėvai ypač giliai išgyvena pirmąsias su vaiku praleistas akimirkas. Kūdikiai juos visiškai pakeri, tėveliai neatitraukia nuo jų savo žvilgsnio, laiko juos ant rankų, žavėdamiesi unikalumu ir tobulumu, liečia ir tyrinėja jų mažas rankytes, kojytes, kūnelius. Daugelis vyrų pajunta didelį pakilimą, jų jausmai dažnai prasiveržia ašaromis. Vienas laimingas tėtis, dalyvavęs vaiko gimime, pasijuto toks išdidus ir pakylėtas, kad paliko gimdymo kambarį vaizduodamasis esąs Supermenas.

Apibendrindamas savo paties patyrimą ir remdamasis kitomis studijomis, R.Reed teigia, kad, nors vyrai būna be galo sukrėsti gimdymo patyrimo ir pajunta naują artumą savo vaikams ir žmonoms, daugelis ją dalyvaudami gimdyme jaučiasi bejėgiai, netgi nereikalingi, trukdantys personalui ir pačiam procesui. Dar blogiau, kai kurie vyrai jaučiasi lyg akušeriai, nes iš jų laukiama vadovavimo gimdymui, ir jie palieka gimdymo kambarius supykę bei atitolę nuo savo partnerių.

Kitas amerikietis, Trevor Herriot, taip pat stebėjęs savo vaikų gimimą, įžvelgia ir daugiau problemų. Jis mano, kad dvidešimto amžiaus civilizuoti vyrai yra menkai pasirengę dalyvauti rituale, kur kūnui ir dvasiai vadovauja gamta, ir geriausia, ką galima padaryti, tai leisti vykti tam, kas vyksta, bei veikti kartu.

Šiuo atveju vyrai labiau linkę priimti rezultatus, negu pripažinti patį procesą ir išgyvenimą. Daugiausia dėmesio jie kreipia į gerą gimdymo pabaigą - mamos ir vaiko išlikimą - ir gali visiškai nuvertinti paties patyrimo prasmę bei svarbą. Vienas vyras, stebėjęs žmonos natūralų gimdymą po dviejų jos patirtų Cezario pjūvių, sunkiai ištvėrė šalia, matydamas savo žmoną skausmuose ir pavojuje. Jam atrodė, kad chirurginėmis priemonėmis būtų galima daug lengviau ir greičiau viską padaryti. Tuo tarpu jo žmona jautė didžiulį pasitenkinimą ir džiaugsmą, gimdydama be intervencijos.

Pasak R.Reed, pats niekuomet negimdęs, vyras negali žmonai efektyviai padėti tomis kritinėmis gimdymo minutėmis, kai ji jaučia didelį skausmą ir baimę. Be to, sukaupęs visą dėmesį į partnerės išgyvenimus, vyras neturi nei laiko, nei energijos atsiduoti savo paties išgyvenimams. Jis verčiamas išgyventi savo jausmus ir potyrius per tai, ką išgyvena gimdanti žmona.

Būdamas antropologu, R.Reed pradėjo gilintis į senąsias Pietų Amerikos indėnų kultūras, tikėdamasis surasti vyrams labiau priimtinus vaidmenis, susijusius su vaiko gimdymu. Jis atrado, kad čia vyrų vaidmenys skriasi nuo "natūralaus gimdymo" modelių mažiausiai dviem dalykais: Pietų Amerikos indėno įsitraukimas į gimdymą yra daugiausia simbolinis ar ritualinis ir jis nukreipia visą dėmesį pirmiausiai į ateinantį vaiką, o ne į jo mamą. Daugumoje indėnų genčių vyrai pažįsta arba patiria vaiko gimimą, atlikdami veiksmus, vadinamus couvade. Vyrai praktiškai suvaidina gimimą: jie sužaloja save gyvulių dantimis, kad pajustų skausmą, išsipaišo sąnarius ir padus raudonais dažais, imituodami kraują, ir lieka savo hamakuose gulėti tris dienas. Lankomi giminių ir draugų, jie dejuoja tarsi iš skausmo ir gausiai prakaituoja, įtempdami savo kūną ritualinio gimdymo metu.

R.Reed, dvejus metus gyvenęs tarp Rytų Paragvajaus Guarani indėnų, pastebėjo, kad čia tėvai kelias savaites prieš gimdymą nustoja valgyti daugelį maisto produktų, neberiša mazgų, vengia liesti aštrius daiktus taip pat, kaip ir jų nėščios žmonos. Artėjant gimdymui, vyrams draudžiama eiti į mišką ar plaukioti, o žmonos turi vengti darbo sode. Abu tėvai praleidžia paskutines nėštumo dienas hamakuose, ramiai bendraudami su savo šeima ir draugais. Guarani moterims padeda giminaitės, paprastai gimdžiusios moterys, kurios sugeba paremti gimdančiąją ir jai vadovauti. Guarani tėvas įsitraukia į gimdymą tik paskutinėje stadijoje - jis nupjauna kūdikio bambagyslę bambukiniu peiliu. Tikima, kad šiuo momentu užsimezga ypatingas tėvo ir vaiko ryšys: dvasia lėtai ateina į šį pasaulį, ir tėvas atsako už jos saugų persikėlimą. Vyras ilsisi ir lieka šalia kūdikio. Net kai virkštelė nukrenta ir vyrai grįžta į normalų gyvenimą, vaiko dvasia lieka artimai susijusi su tėvu.

Pietų Amerikos couvade gali atrodyti kaip kvaili prietarai, tačiau, R.Reed manymu, ji nusipelno atidesnio žvilgsnio. Pirmiausiai šie papročiai turi daugiau bendrumų su mūsų dabartine kultūra, negu žmonės mano. Tėvai neguli lovose ir nevaidina gimdymo, tačiau jie išgyvena panašius dalykus, kaip ir jų nėščios žmonos: jie priauga svorio, jaučia rytinį pykinimą ir kitus mažiau ryškius simptomus. Be to, psichologiniai tyrinėjimai patvirtina, jog couvade paspartina ir sustiprina vaiko prisirišimą prie tėvo. Ankstyvasis tėvo ir vaiko bendravimas padeda užsimegzti ypatingam ryšiui tarp jų, ir šis ryšys gali turėti labai svarbios įtakos vėlesniems jų santykiams. Kūdikiai pažįsta savo tėvus nuo pirmųjų gyvenimo valandų ir savo rankyčių judesiais, balsu, išraiškomis kreipdamiesi į juos, tikisi saugumo, rūpinimosi ir bendravimo. Buvimas su kūdikiu iškart po gimdymo paskatina tėvą jausti didesnę atsakomybę už vaiką ir vėliau.

Įprasta manyti, kad kūdikiai jaučia išskirtinį ryšį su motina, o visi kiti liekia antrajame plane. Remdamasis naujausiais tyrimų duomenimis, R.Reed teigia, kad motina ir tėvas sudaro vientisą sąjungą, į kurią vėliau patenka ir vaikas. Tokiu būdu motina, tėvas ir vaikas ne kovoja tarpusavyje dėl galios ir dėmesio, o sukuria triadą: šioje saugioje aplinkoje patenkinami kiekvieno poreikiai.

Nuo pat pastojimo momento vyrai yra gyvybiškai svarbūs savo vaikų gerovei. Guarani vyrai atsako už rūpinimąsi savo vaikų dvasiomis, už jų asmenybių bei gabumų ugdymą. Vaikai taip pat labai svarbūs savo tėvams, ne tik tėvai vaikams. Indėnų gentys pripažįsta ir priima vyrų ryšį su jų vaikais, o couvade suteikia laiko ir energijos šiems santykiams užmegzti.

Tai kaip vis dėlto turėtų elgtis vyras, būdamas šalia gimdančios moters? Kokį vaidmenį turėtų atlikti, ką daryti? Saugoti ir globoti gimdančią žmoną, kovoti su medikais, įsijausti į gimdymo skausmus ir baimę ar įsiklausyti į savo paties prabundančius tėviškus jausmus? O gal... pasitraukti iš gimdymo kambario? Ne, pasitraukti tikrai nereikia. R.Reed pataria tiesiog visą vadovavimo gimdymui ir asistavimo vaidmenį palikti patyrusioms pribuvėjoms, galinčioms sėkmingiau padėti gimdančiajai. Juo labiau kad gimdymo metu vyras turėtų sudėti savo - kaip kovotojo - ginklus ir priimti maitintojo, globotojo vaidmenį.

Kol T.Herriot svarstė, kaip reikėtų ruoštis savo vaiko gimimui, atsakymas nukrito tiesiog jam į rankas. Netikėtai ir labai greitai jo žmona ėmė gimdyti. Jie nebespėjo niekur nuvažiuoti, atvyko tiktai žmonos motina, norėjusi prižiūrėti vyresniuosius vaikus. Jai teko laikyti dukterį paskutiniųjų stangų metu, kai vyras priėmė kūdikį į savo rankas. Po kelių minučių atvyko pribuvėja ir pagelbėjo susitvarkyti su virkštele ir placenta.

"Šį kartą vietoje svarstymų apie tai, ar viską gerai padariau, ar buvau tinkamas gimdymo partneris, man kilo tik emociniai ir jutiminiai prisiminimai, - rašo T. Herriot. - Baimė, džiaugsmas, palengvėjimas, pagarbus susižavėjimas, žmonos, skęstančios savo motinos glėbyje, vaizdinys, gimimo kvapas, ateinančios gyvybės garsai." Jis nežinojo, ką tuo metu mąstė, tik prisiminė, kad nukreipė visą dėmesį į žmoną ir į tai, kas su ja vyko, visiškai ja pasitikėjo ir vykdė jos nurodymus. Jis buvo visiškai įsijautęs ir pamiršęs save, aiškiai suvokdamas, kad čia ir dabar yra kažkas daug svarbesnis už jį patį, kuo reikia rūpintis, kam tarnauti ir paskui ką sekti.

R.Reed irgi dalijasi savo antrojo vaiko gimdymo patyrimu. Kai jo žmona gimdė sūnelį, jie pasiėmė į ligoninę gerą žmonos draugę, patyrusią pribuvėją. Ši padėjo gimdyvei ir tvarkėsi su ligoninės aplinka, o vyras buvo laisvas savaip išgyventi vaiko gimimą ir kurti savo ritualus. Jiedu su žmona išėjo iš ligoninės jausdami atsinaujinusį pasitikėjimo vienas kitu ir bendrumo jausmą.
Literatūra:

1. Richard Reed. Birthing Fathers. "Mothering" 1996 Spring Nr.78
2. Trevor Herriot. Husbandry and Midwives. "Mothering" 1994 Winter Nr.73
"Psichologija tau", 1998

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“