Augalai - gydantys protą, kūną ir dvasią

Jūs esate čia: Sveikata » Žolės » Augalai - gydantys protą, kūną ir dvasią

Laimė Kiškūnė

Augalai - gydantys protą, kūną ir dvasią

Dar visai neseniai apie augalus, kaip mokytojus ir gydytojus, žinojo vienetai. Tačiau domėjimasis augalų pasauliu tiek medicinos ir terapijos, tiek maginiais ar astrologiniais, tiek mitybos tikslais, atrodo, įgauna vis platesnį mąstą. Homeopatija, tradicinės Rytų medicinos, antroposofinė medicina, aromaterapija…

Vienas amerikiečių gydytojas, kalbėdamas apie antihumaniškas "standartines gimdymo procedūras" pasakė, kad šio amžiaus ortodoksinė medicina į istoriją įeis kaip atmetimų ir praradimų medicina. Laimei, modernizmo amžiaus pabaigoje Vakarų žmogus, į valias "atsikandęs" chemijos ir technologijų stebuklų, atsigrežia į natūralius dvasinės ir fizinės sveikatos šaltinius, apie kuriuos žmonija žinojo ir jais sėkmingai naudojosi daugelį tūkstantmečių.

Ne tik Rytų tautos, bet ir Europa turėjo (ir tebeturi) savą tradicinę žolių mediciną. Nuo Egipto karalienių laikų (6000 m. pr. Kr.) iki Graikijos ir Romos moterų, kurių viena garsiausių buvo Trotula, žolių medicinos specialistė, skaičiusi paskaitas didžiojoje Salerno medicinos mokykloje. Iki Hildegardos fon Bingen, parašiusios keturiolika veikalų, tarp jų "De Simplicic Medicinae" ir "Causae et Curae" ir moterų gydytojų viduramžių Prancūzijoje, žolių medicinos sritis tradiciškai priklausė moterims.

Bet krikščioniškoje Europoje, pradedant 14 amžiumi, moterims buvo užginta verstis gydymu, o juo labiau lavintis ir studijuoti universitetuose. Prasidėjo klaikioji raganų medžioklė. Per tris sekančius amžius devyni milijonai "raganų ir raganių", iš kurių absoliuti dauguma buvo moterys - gydytojos, pribuvėjos, žolininkės, išsilavinusios vienuolės, supleškėjo ant "šventų" inkvizicijos laužų. Kartu su savo moksliniais veikalais apie gydymą, žmogaus organizmo, augalų ir dangaus kūnų ryšį, ir liaudies medicinos žiniomis.

Šiandien apie tradicinę europietišką žolių mediciną daugiausiai galime sužinoti iš Kulpeperio (Culpeper), 17 amžiaus Londono žolininko ir astrologo, veikalų. Jam pasisekė. Jis buvo vyras, laisvas gydytojas, gimęs jau po raganų medžioklės. Gydytojų kolegija, kuri tuo metu vadovavo oficialiajai medicinai, uoliai stengėsi jį diskredituoti, tačiau jai to padaryti nepavyko.

Šio amžias pirmoje pusėje Europoje atsirado antroposofinė medicina, kuri rėmėsi antroposofo Rudolfo Steinerio (1861-1925) filosofinėmis idėjomis. Danė, medicinos daktarė Ita Wegman (1876-1943) kartu su R. Steineriu pagrindė šios medicinos principus (jos knyga Fundamentals of Therapy) ir Šveicarijoje atidarė pirmąją antroposofinę kliniką. Ši medicina nėra alternatyvinė, ji išplėtoja tradicinės medicinos sąvoką, sujungdama dvasinę ir fizinę žmogaus sandarą. Pagrindinis antroposofinės medicinos tikslas - sužadinti natūralias gydančias žmogaus jėgas. Tas gyvybines galias, kurios palaiko fizinį kūną ir priešinasi irimui. Antroposofinių preparatų, kaip ir homeopatinių, gamyba didele dalimi remiasi augalų pasauliu.

Homeopatija ir antroposofinė medicina ypač vertingos tose sveikatos priežiūros srityse, kuriose netoleruotina chemija ir sintetiniai preparatai, ir, kuriose ortodoksinės cheminės medicinos įsikišimą galima prilyginti nebent dramblio apsilankymui porceliano parduotuvėje. Turiu omenyje nėštumą ir gimdymą bei kūdikio gydymą.Internete daugybė vertingos medžiagos apie žoles ir jų naudą.Galime tik pavydėti tų žinių pasaulio moterims. Jos turi puikias galimybes gelbėti save, savo vaikus ir namiškius be antibiotikų ar cheminių vaistų, nes bet kada gali pasitarti su gydytoju-antroposofu ar homeopatu.

Smagiam farmakognozijos vadovėliui prilygsta Henriette's Herbal Homepage. Puslapis susideda iš dviejų dalių: medicininės žolės ir kulinarinės žolės Be autorės kruopščiai atrinktų, dažnai vartojamų augalų (valerijono, ženšenio, echinacėjos, pelyno, jonažolės ir t.t.) farmakologinių savybių aprašymų, čia rasime ir labai egzotiškų augalų, gydančių migreną, naudojamų kaip kontraceptikai ar sukeliančių seksualinį susijaudinimą. Tos žinios, surinktos iš įvairių pasaulio vietų. Manau, vasarą galėtų būti aktualus skyrius apie žoles, atbaidančias uodus ir kitus besikandžiojančius vabzdžius.

Ištisa dalis skirta gydomiesiems aliejams, balzamams ir tepalams. Medicininė žolininkystė, kaip tvirtina autorė, plačiai paplitusi. Čia galima pasiskaityti apie žolių auginimo sąlygas, sužinoti tam skirtų žurnalų ir knygų pavadinimus.Be dalies, nušviečiančios įvairias žolių terapijos mokyklas, minėtąją, europinę žolių medicinos mokyklą, homeopatiją, kinų mediciną, adjurvedą, aromaterapiją ir pan., nurodomi ir internetiniai ryšiai.

"Šundaktarių" svetainėje moksliniai titulai gieda odes "vienintelei neklaidingai" ortodoksinei cheminei medicinai, visaip tyčiodamiesi ir plūsdami visus kitus - "ne mokslinius" - gydymo metodus, tačiau šalia rasime tokiais pat akademiniais titulais "ir moksliniais tyrimais" paremtą netradicinio vėžio gydymo puslapį (Unconventional Cancer Treatmens). Čia ir atskiras skyrius apie vėžio gydymą žolėmis arba, kitaip sakant, fitoterapiją. Dalis ortodoksinės medicinos atstovų ėmė suvokti, kad ir kiek bemosuotum "neklaidingo mokslo" vėliava, bet tūkstančiams pacientų šiuolaikinės "tradicinės" medicinos vaidmens vėžio gydyme nebepakanka. Jie atsisako chemoterapijos arba ją naudoja tik dalinai ir renkasi netradicinius gydymo būdus, "nutolusius nuo pagrindinių medicinos tyrimų ir praktikos". Ir reikia pasakyti, ne tuščiai. Rezultatai kalba už save. Gydytojai gi daro išvadą, kad jų pacientai iš dalies pasirenka tokį neįprastą vėžio gydymą suvokdami šiuolaikinės medicinos nepakankamumą ir jos nedėmesingumą kur kas gilesnėms vėžio ligonių problemoms…

Šiandieninė medicina yra labai politizuota ir valdanti didžiulę cheminių vaistų, tame tarpe ir narkotinių medžiagų, pramonę. Tai didelė jėga, preciziškai kontroliuojanti gydytojų ir farmacininkų darbą. Todėl nenuostabu, kad nuolat kyla isterijos, nukreiptos prieš alternatyvius gydymo būdus, naudojančius natūralius preparatus. Jos susijusios su tais, kurie prirašo kalnus chemijos, o ne su tariamais natūralių gydymo metodų "pavojais".

Ir dar prisiminkime, kad moters gebėjimas gydyti visuomet buvo jos jėgos apraiška. Jo buvo bijomasi, su juo kovojama, galiausiai, jis buvo naikinamas, atimamas, draudžiamas… Tas mūsų sugebėjimas niekur nedingo, tereikia apsižvalgyti aplinkui - augalai ir šiandien dar auga - mes galime juos naudoti, gydydamos save, savo vaikus ir artimuosius, tokiu būdu sumažindamos tą žalą, kurią padaro ortodoksinė cheminė medicina.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“