Asmenybės ugdymas

Jūs esate čia: Ugdymas » Filosofija » Asmenybės ugdymas

R.Steinerio  asmenybės teorija


R.Steineris atkreipė dėmesį į tai, kad žvelgiant į mažą vaiką tėvams ir ugdytojams kartais natūraliai kyla gilūs egzistenciniai klausimai. Kaip turėtume elgtis, kad vaikas kuo geriau išpildytų savo laisvą prigimtį? Nuo ko priklauso jo laimė? Kokia lemtis jam paruošta nežiūrint jo laisvės ir kodėl būtent mes esame tie pašauktieji, kuriems tenka jį globoti ir ugdyti? (Understanding Young Children, 1975). Kiekvienas vaikas yra individualybė, jis yra laisvas. Tačiau egzistuoja ir apspręsti vystymosi dėsningumai. R.Steineris teigė, jog tikrasis ugdymo menas reikalauja pažinti žmogaus esybės dalis ir jų raidos dėsningumus. Reikia žinoti, kokią žmogiškosios esybės dalį ir kokia kryptimi tikslinga veikti tam tikrame amžiaus tarpsnyje.

Vaiko vystymosi archetipas
 

R.Steineris daro prielaidą, kad egzistuoja archetipinė žmogaus vystymosi tvarka, apimanti fizinę, psichologinę ir dvasinę individo raidą. Tai - savita asmenybės raidos teorija, teigianti, jog žmogus vystosi visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. Šį vystymąsi didele dalimi apsprendžia pats individas, tačiau jam turi įtakos ir tam tikri dėsningumai, arba žmogaus vystymosi archetipas. R.Steineris teigia, jog maždaug kas septyneris metus žmogus išgyvena metamorfozę, virsmą, kurio metu keičiasi jo poreikių ir galimybių, sugebėjimų pobūdis.

Vaikystėje vystymosi archetipas reiškiasi stipriau, negu suaugusiojo gyvenime. Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau jo vystymąsi apsprendžia individualybė, daugiau - raidos dėsningumai.
Valdorfo pedagogikos programa atspindi ir palaiko šį archetipinį vystymąsi, suteikdama vaikams savalaikius išbandymus, sunkumus bei paramą. Jei vaikams sudaromos sąlygos susiderinti su šiuo vystymosi ritmu, tuomet jie turi daugiau galimybių harmoningai vystytis.

Valdorfo pedagogika pripažįsta tris pagrindines vaiko vystymosi stadijas: nuo 0 iki 7 m., nuo 7 iki 14 m. ir nuo 14 iki 21 metų. Išreiškiant ugdymo terminais, jos apima ikimokyklinį ugdymą nuo 3 iki 7 metų, žemesniąsias mokyklos klases nuo 7 ik 14 metų ir aukštesniąsias mokyklos klases nuo 14 iki 19 metų. Kiekvienai šių stadijų būdingi konkretūs ir reikšmingi fizinio, psichologinio bei dvasinio vystymosi ypatumai.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas nesąmoningai tiki, kad pasaulis yra geras ir kupinas prasmės. Visi vaiko išgyvenimai veikia formuojančiai, jie įtakoja augimo ir brendimo procesus, judesius ir koordinaciją, kalbos vystymąsi bei jutiminio suvokimo integraciją. Suaugusio ugdytojo užduotis yra užtikrinti, kad vaiką ugdanti aplinka būtų prasmingai suformuota ir kad jutiminiai įspūdžiai, su kuriais vaikas susiduria, atitiktų jo vystymosi poreikius. Šiame tarpsnyje - nuo gimimo iki 7 metų - mažas vaikas daugiausiai mokosi mėgdžiodamas ir žaisdamas. Tokio amžiaus vaiko prigimčiai dalyvavimas yra svarbesnis negu mąstymas, todėl neturėtų būti vienpusiškai stimuliuojama per intelektą, o būtų sudaromos sąlygos per veiklą harmoningai skleistis visoms mažo žmogaus asmenybės dalims - protui, valiai, jausmams.

Ugdymo metodo esmė yra sukurti vaikams kūrybingą ir jutimus tausojančią aplinką bei prasmingą gyvenimo tvarką, kurioje viskam yra skiriamas savas laikas, vieta ir tikslas, ir kuris atliepia įgimtą vaiko sugebėjimą mėgdžioti.

Nuo 7 iki 14 metų vaikas tampa ypatingai jautrus grožiui. Bunda ir skleidžiasi jo emocinis pasaulis. Vaizdingas pasakojimas, ritmas, menas ir muzika - visa tai veikia vaiko jausmus ir yra tinkamiausia ugdymo forma šiame tarpsnyje. Vaikui yra prasminga tai, su kuo jis gali susitapatinti per savo jausmus. Vaikams norisi atrasti dėsnius, kurie egzistuoja, nepriklausomai nuo žmogaus, tačiau, nežiūrint to, yra jam reikšmingi. Taip nuo mąstymo vaizdiniais vaikas palaipsniui pereina prie sąvokų, loginių operacijų, priežasties ir pasekmės, abstraktaus mąstymo.

Paauglystės laikotarpiu (14 - 19 m.) pilnai išsiskleidžia vaiko mąstymo galios. Dabar jam svarbiausia - tiesa. Jis ieško idealo, bando įsisąmoninti vertybes, kuriomis galėtų grįsti savo gyvenimą. Vidiniai gamtos ir kultūrinio pasaulio dėsniai mokiniui turi tapti aiškūs ir objektyvūs. Apeliuojama tiesiogiai ir intensyviai į intelektą. Mokymasis įgauna labiau analitinį pobūdį.

Kai kurie R. Steinerio (1998) išskirti vaiko vystymosi archetipo bruožai:

  I-ame 7-metyje II-ame 7-metyje III-ame 7-metyje
1.Vaikas jautriausias gėriui grožiui tiesai
2.Ryškiausia moralinė ypatybė dėkingumas meilė pareiga
3.Stipriausiai reiškiasi valia jausmai mąstymas
4.Būdas, kuriuo vaikas harmoningai ir natūraliai ugdosi mėgdžiodamas pavyzdį iš savo aplinkos įsiklausydamas į autoritetingo asmens žodžius mokosi iš savarankiškai pasirinkto autoriteto

 

Amžiaus tarpsnių teorija: pirmasis septynmetis
 

Periodas nuo 0 iki 2,5 metų

Periodas nuo 2,5 iki 5 metų

Periodas nuo 5 iki 7 metų

Fantazijos krizė

Valdorfo pedagogikos idealas - ugdymo programą formuoti, turint prieš akis nuolat kintantį augančio žmogaus vaizdinį. Tačiau šiam idealui tenka susidurti su gyvenimo realijomis ir prie jų prisitaikyti. Tai apima daugelį dalykų: pedagogo asmenybę, vaikų savitumą, švietimo institucijas bei įstatymus. Visi šie veiksniai modifikuoja realią Valdorfo ugdymo programą, ji tampa diskusijų objektu ir galimos įvairios jos transformacijos. Ugdymo uždavinys, kurį mums iškelia augantis žmogus, gali būti sėkmingai įgyvendintas tik tuo atveju, jei ši programa yra lanksti. (The Educational Tasks..., 2000).
Valdorfo pedagogai turi gerai suprasti vaiko vystymosi archetipą. Jie turi atsižvelgti į kultūrines bei geografines sąlygas, kuriose yra jų ugdymo įstaiga, ir stebėti, kaip ir kada vaikai elgiasi pagal jų amžiui būdingus bendrus vystymosi dėsnius, o kada atsiskiria nuo "bendro kelio", ir žengia individualiuoju keliu.

R.Steineris teigė, jog ugdymas nebūtinai tuoj pat paveikia vaiką, bet netinkamas ugdymo būdas gali suformuoti ilgalaikį polinkį ligoms, silpnai sveikatai. Savo ruožtu, geras ugdymas ne tik suteikia žinių, bet ir prisideda prie fizinės sveikatos gerovės.

Ugdyme reikalinga pusiausvyra tarp žinojimo, kas bendrai būdinga vaikų vystymuisi tam tikrame amžiuje ir žinojimo, ko kiekvienam individualiam vaikui reikia būtent dabar. Šia prasme Valdorfo ugdymo programa yra ne vien orientuota į vaiką, bet ir į vaiko vystymosi supratimą.
Tokiu būdu galime pamatyti, kad lankstūs ugdymo metodai gali atliepti individualius vaikų poreikius. To pasiekiama, pavyzdžiui, diferencijuojant bei akcentuojant vieną ar kitą programos aspektą. Tai daro ugdymą gyvu menu.
Ilgalaikiai stebėjimai, tyrimai, palyginimai ir apmąstymai įgalina mus konkrečiuose vaikuose atpažinti žmogaus vystymosi archetipą. Taipogi jie mums atskleidžia, kad archetipas nėra kažkas statiška, ne absoliuti, o kintanti konsteliacija. Pavyzdžiui, patyrę stebėtojai jaučia, kad vaikai pasikeitė per keletą pastarųjų generacijų. Brandos dėsningumai iš tiesų yra pakitę, nauji požymiai yra ankstyvesnė seksualinė branda ir vėlyvesnis psichologinis pasirengimas prisiimti atsakomybę, negu priklausytų subrendusiam žmogui. Reikia manyti, kad lyginant su XX a. pradžia gali būti pakitę ir kai kurie fiziniai požymiai, atitikdavę vaikų psichologinį subrendimą mokyklai (pavyzdžiui, pieninių dantų kritimas ir tikrųjų dantų dygimo pradžia, kuri, anot R.Steinerio, rodo organų formavimosi etapo pabaigą ir vaiko pasirengimą įžengti į sekantį - mokyklinio - amžiaus tarpsnį). Gali būti, kad dabartinio laikmečio ir aplinkos chaotiškumas bei skubotumas prisideda prie įprastinės vaiko vystymosi tvarkos sutrikdymo.


J.Delors (UNESCO) pastebi tokią tendenciją, kad šiuolaikiniai vaikai gauna mažiau tėvų bei religinio vadovavimo, bet savo ruožtu jie geriau informuoti. Pedagogai turi atsižvelgti į šią naują situaciją, jei nori būti suprasti jaunų žmonių, jei nori paskatinti juose norą mokytis ir parodyti jiems, kad informacija ir žinios yra du skirtingi dalykai, ir kad žinios reikalauja pastangų, susikaupimo, disciplinos ir ryžto. (Delors, 1996).

Kalbėdamas apie pirmąjį žmogaus gyvenimo septynmetį, R.Steineris atkreipia dėmesį į kai kuriuos fizinės ir psichinės raidos dėsningumus.

Fizinis vystymasis. R.Steinerio požiūriu iki 7 metų žmogaus kūnas geriausiai "pats žino ir parodo, kas jam naudinga. Sveikas kūnas reikalauja to, kas jam padeda augti. Todėl reikia atidžiai įsiklausyti į sveikos vaiko prigimties norus, troškimus ir džiaugsmus. Džiaugsmas ir pasitenkinimas - tai būsenos, padedančios vaiko organizmui teisingai vystytis." (Steineris, 1998).

Sveiką vaiko vystymąsi R.Steineris sieja ne tik su teisinga mityba ir kitomis materialiomis sąlygomis, bet akcentuoja ir fizinio vystymosi priklausomybę nuo ugdymo ir nuo ugdomosios aplinkos. "Ką ugdytojas pražiopsojo iki septynerių metų, vėliau pataisyti jau nebegalima. Kaip gamta iki gimimo sudaro tinkamą aplinką žmogaus kūnui, taip tyrinėtojas, vaikui gimus, turi pasirūpinti tinkama fizine aplinka. Tik tokia aplinka padeda jo vidaus organams įgauti taisyklingas formas." (Steineris, 1998). Aplinką R.Steineris supranta pačia plačiausia prasme. Tai - ne tik vaiką supantis materialus pasaulis, suvokiamas pojūčiais, bet visa, kas gali turėti įtakos jo dvasinėms jėgoms. Tai - ir vaiko stebimi moralūs arba amoralūs, protingi arba neprotingi poelgiai. (Steineris, 1998).

Pagrindinis pirmojo septynmečio fizinės raidos ypatumas yra tas, kad vis dar intensyviai formuojasi vaiko kūnas: keičiasi organų forma, struktūra. Todėl pagrindinis šio amžiaus tarpsnio fizinės raidos uždavinys - pabaigti formuoti vidaus organus. Vėliau šios formos nebesikeis, tik augs. Jei kūnas susiformuoja taisyklingai, tuomet jis ir augs taisyklingai, o jei jis susiformuoja netaisyklingai, tai ir augs netaisyklingai. Tokiu būdu viskas, kas vyksta mažo vaiko aplinkoje, vienaip ar kitaip įtakoja jo sveikatą.

R.Steineris teigia, jog pirmajame septynmetyje vidaus organų formavimasis vyksta tam tikra tvarka. Jis išskiria tris pakopas:

I. Nuo gimimo iki maždaug 2,5 metų formavimosi
procesas intensyviausiai vyksta galvoje.

II. Nuo 2,5 iki maždaug 5 metų formavimosi pajėgos
nukreiptos daugiausiai į krūtinės sritį.

III. Maždaug nuo 5 iki 7 metų pagrindinės formavimosi pajėgos nukreiptos į virškinimo sistemą ir galūnes.


Šią kryptį galima įžvelgti ir motoriniame vaiko vystymesi (vaikas laiko galvą - kelia krūtinę, remdamasis rankytėmis - atsisėda - atsistoja).

Laikotarpis iki 2,5 metų yra pats svarbiausias. Tuo metu vaikas mokosi vaikščioti ir kalbėti, todėl smegenų formavimasis turi didžiausią reikšmę tolesniam individo vystymuisi ir sugebėjimui pasitikėti savimi, kaip teigia R.Steineris.

R.Steineris teigia, jog suaugusieji turėtų nesikišti į vystymąsi, palikti jį pačiam vaikui. "Vaikas pats savo laisva valia atsistos į vertikalią padėtį, kai ateis tam tinkamas laikas. Neatitinkantis natūralios brandos vaiko mokymas vaikščioti ar stovėti bei gimnastikos pratimai (tinkantys tik vėlesniame amžiuje) gali tik pakenkti." (Understanding Young Children..., 1975). Vystantis vaiko kalbai, svarbu, kad jį supantys suaugusieji kalbėtų natūraliai, neiškraipydami žodžių ar intonacijos, nemėgdžiodami mažų vaikų kalbos.

Laikotarpyje nuo 2,5 iki 5 metų didžiausios vystymosi pajėgos nukreipiamos į krūtinės sritį - kvėpavimo ir kraujotakos organus. Didžiosios metamorfozės jau įvyko: vaikas įgijo vertikalią padėtį, išmoko vaikščioti, pradėjo kalbėti. Dabar ima reikštis atmintis ir fantazija. Anksčiau vaikas savo veiklą nukreipdavo į daiktus, kuriais mama naudojasi namų ūkyje, o dabar tie daiktai vis labiau sukelia jame bundančios fantazijos žaismą. Realiuose paprastuose daiktuose vaikas dabar sugeba įžvelgti kažką visai kitą, t.y. su džiaugsmu ir jėga padaro juos tuo, ko jam norisi tą akimirką. Žaidimui vaikams siūloma duoti tokius daiktus, kurie nėra iki galo išbaigti, neturi vienos apibrėžtos funkcijos. Žaidžiant su tokiais daiktais, vaikų fantazija gauna darbo, stiprėja.

Tuo pačiu metu ima reikštis ir atmintis, atsiranda prisiminimai. Tačiau prisiminti vaikas gali tik tai, ką išgyveno. Fantazija atkuria išgyventą patirtį, jei vaikas pastebi ką nors, kas primena jam tą išgyvenimą. R.Steineris šią atmintį vadina vaiko, arba sietine atmintimi. I.Brochmann (1998), vaikų piešinių tyrinėtoja, teigia, jog ši atmintis nėra laisva kaip suaugusiųjų atminties gebėjimas, leidžiantis atsiminti, ką reikia. Autorės tvirtinimu, ši sietinė atmintis ir leidžia vaikui "prisiminti" ir išreikšti per piešimą tuos procesus, kurie vyko ar vyksta jo organizme. I.Brochmann pateikia tyrimo metodiką, padedančią vaiko piešinių pagalba atskleisti jo vystymosi eigą, nukrypimus, kartais - ir ligas, organų deformacijas. Tačiau šiuos procesus vaikų piešiniuose galima stebėti tik iki tam tikro amžiaus (maždaug iki 5 metų, kartais ilgiau), tai yra, iki to momento, kai vaikas, piešdamas objektus, nustoja vadovautis savo vidiniais išgyvenimais (sietine atmintimi) ir pradeda vadovautis regimu arba vaizduotėje (tikrojoje atmintyje) turimu vaizdu, kitaip tariant, kai pradeda piešti išorinį pasaulį. Kita sąlyga, norint tokiu būdu tirti vaikų piešinius - vaikai neturi matyti piešimo pavyzdžio, neturi būti mokomi piešti, kad nesusidarytų piešimo stereotipai.

Laikotarpyje nuo 5 iki 7 metų stipriausiai vystosi medžiagų apykaitos sistema ir galūnės. Intensyvūs procesai vyksta kepenyse, inkstuose bei kituose virškinimo organuose. Rankų, pirštų judesiai tampa diferencijuotesni, vaikas gali atlikti sudėtingesnius rankdarbius. Sutvirtėja kojos, mažas žmogus išmoksta balansuoti, šokinėti per virvutę ir panašiai. Sveikai išsivystęs vaikas šiuo laikotarpiu sudaro įspūdį, jog jis tvirtai stovi ant žemės.

Maždaug 5-erių metų vaikas išgyvena fantazijos krizę. F.Jaffke (1996) teigia, jog šiuo laikotarpiu po truputį bundantis vaiko sugebėjimas turėti vaizdinius turi susijungti su valia (sugebėjimu veikti). Valia dabar naujai persiorientuoja. Tam reikia laiko. Tuo metu fantazija nutyla, valia atrodo paralyžiuota, vaikas skundžiasi, kad jam nuobodu, nėra kas veikti. Autorės nuomone, tuo laiku nereikėtų apeliuoti į vaiko fantaziją. Jai reikia poilsio. Geriausia - įtraukti vaiką į veiklą kartu su suaugusiais arba skirti jam asmenines užduotis, skirti darbus, reikalaujančius fizinių pastangų. Vadinamosios fantazijos krizės metu vaiko suvokime vyksta pasikeitimas, virsmas. Spontaniška fantazija transformuojasi į vaizduotę - sugebėjimą mąstyti vaizdiniais ir išsaugoti juos atmintyje. Taigi, laikotarpyje nuo 5 iki 7 metų sustiprėja atmintis, ima reikštis vaizduotė.

Vaiko iki 7 metų poreikiai. Esminiai vaiko iki 7 m. ypatumai
 

Vaikas - valios ir veiklos būtybė. E.Grunelius (1999) teigia, kad vaiko suvokimo procesas vyksta skirtinga, netgi priešinga tvarka, negu suaugusiojo. Jei norime paskatinti veikti suaugusį žmogų, pirmiausiai turime jam suteikti informacijos, po to galbūt apeliuojame į jausmus, ir tik tuomet galime paskatinti jį veikti. Jei tokiu pačiu būdu, pradėdami nuo aiškinimų, skatinsime veikti ir mažą vaiką, šis priešinsis. Taip yra todėl, kad vaikas nesivadovauja sąvokomis. Jo veiksmai tiesiogiai susiję su jutimais arba jo paties fizine būkle (pavyzdžiui, alkiu, troškuliu). Geriausiai mažą vaiką paskatina veikti suaugusiojo darbas. Darbas kur kas labiau prikausto mažo vaiko dėmesį, negu aiškinimai. Netrukus vaikas imasi veiklos - žaisdamas jis atkartoja dirbančio suaugusiojo judesius. Vaiko sugebėjimui ir norui veikti Valdorfo pedagogikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Apibrėžiant sugebėjimą veikti visuose Valdorfo pedagogikos veikaluose naudojama "valios" sąvoka.

Vaikas - atvirų jutimų būtybė. Kūdikio, o taip pat mažo vaiko jutimai, anot R.Steinerio, yra atviresni ir mažiau diferencijuoti, negu suaugusiojo. R.Steineris lygina vaiko savijautą su akies, negalinčios užsimerkti, būsena. Visi įspūdžiai įeina į vaiką, nepriklausomai nuo jo - ir geri, ir blogi. Suaugusiam yra kitaip: jis gali atsiriboti nuo nepriimtinų įspūdžių.

R.Steineris teigia, jog vaikas atviras viskam, kas į jį įeina nesąmoningai. Tačiau jis yra visiškai uždaras tam, kas daroma specialiai, primetant kito valią (pvz., suaugusių aiškinimams). Vaiką galima įtakoti tik per veiklą, o ne per aiškinimus.

Vaiko poreikio mėgdžioti prigimtis. Mažo vaiko sugebėjimas sugerti į save visus išorės įspūdžius, negalėjimas jiems užsiverti - iš vienos pusės, ir jo, kaip valios (veiklios) būtybės, poreikis reaguoti veiksmu - iš kitos pusės sąlygoja unikalią pirmojo septynmečio ypatybę - mėgdžiojimą. Bendra jutimų ir valios veikla pasireiškia sugebėjimu mėgdžioti.


"Pirmajame vaiko gyvenimo septynmetyje teisingo auklėjimo dėka padedamas sveikos ir stiprios valios pagrindas; palankias sąlygas jai reikštis sudaro taisyklingai susiformavę organai." - teigia R. Steineris (1998).

Vaiko poreikio išgyventi ritmą esmė. Mažo vaiko poreikį išgyventi ritmus R.Steineris taipogi sieja su kūno formavimusi. Vaiko organai ne tik dar nėra įgiję jiems būdingų formų, bet ir neturi nusistovėjusių savo veiklos ritmų. Taigi mažas žmogutis nėra ritmiška būtybė, kaip galima būtų pamanyti. R.Steineris teigia, jog didelę įtaką turi vaiko gyvenimo ritmiškumas - pavyzdžiui, kai kasdien tuo pat metu prausiamasi, einama miegoti, pietaujama ir kt. Išgyvendamas ritmus ir pasikartojimus, vaikas mokosi įvaldyti savo valią.



Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo "Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose", Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas - doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001
 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“