Kaip tampama sraigteliu ?

Jūs esate čia: Ugdymas » Valdorfo pedagogika » Įvadas » Kaip tampama sraigteliu ?

Rasa Kabailaitė

Kaip tampama sraigteliu ?

"Auklėtojas ir mokytojas, išmanantis žmogaus ugdymo meną, turėtų elgtis lyg sodininkas, kuris sodina augalą į dirvą ir prižiūri jį. Jis nieko negali įlieti į augalo augimo jėgas iš savo esybės, o tik turi suteikti jau galimybę plėtoti savo paties jėgas" (Rudolfas Štaineris).

Elgdamasis taip, kad vaikas galėtų vystytis pagal savo vidinę lemtį ir nuostatas, Valdorfo pedagogas nuolat stengiasi įžvelgti to vaiko potencijas, ateities perspektyvą. Koks jis bus užaugęs? Kokia aplinka padės, o kokia - trukdys atsiskleisti ir pasireikšti vaiko "vidinei lemčiai"?

Vaiko norai ir motyvai


Atsitinka, kad mažas vaikas, iš prigimties turintis labai stiprų, nuoširdų norą pažinti pasaulį ir prasmingai su juo elgtis, augdamas gali negrįžtamai prarasti šiuos esminius žmogaus sugebėjimus. Kas įvyksta su vaiko vidinėmis paskatomis, norais, motyvacija, kas paskatina jį asocialiam ir vandališkam ar geranoriškam ir kūrybiškam elgesiui, abejingumui ar žingeidumui?Mūsų laikais egzistuoja daug visuomenėje įsigaliojusių tendencijų, nuostatų, nejučiomis įteigiančių vaikui jo vidinių motyvų, paskatų nesvarbumą ir primetančių kitus, išorinius motyvus, žmogaus - sraigtelio psichologiją.

Primenu: vidinės paskatos - kai vaikas nori veikti, nes jam tai yra smagu, įdomu, teikia džiaugsmo, o išorinės - kai jam svarbiausia būti pagirtam, apdovanotam, kai jis veikia, norėdamas įtikti arba iš baimės ir pan. Tačiau juk tik to, kuris turi stiprią vidinę motyvaciją, nesužlugdys jokios neigiamos įtakos, nei gyvenimo smūgiai! Toks žmogus iš esmės yra laisvas ir kūrybiškas, nepriklausomai nuo būties sąlygų. Mokymasis jam - malonumas ir galimybė pažinti, o karjera - tai galimybė susikurti gerą gyvenimą iš to, ką sugeba. Išoriškai motyvuotas žmogus nebeturi vidinės, kūrybinės laisvės. Jis pernelyg orientuotas į sėkmę, pinigus ir padėtį visuomenėje, praranda sugebėjimą lanksčiai ir kūrybiškai reaguoti į gyvenimo pokyčius.

Duokime vaikui laiko


Viena tokių tendencijų, nustelbiančių vaiko vidinius motyvus ir impulsus - tai greitėjantis gyvenimo tempas. Tai ne tik nuolatinis suaugusiųjų skubėjimas, neturint laiko įsigilinti į tikruosius vaiko poreikius, bet ir tendencija apskritai trumpinti vaikystės laiką. Aišku, mes mylime savo vaikus ir linkime jiems gero, bet šalia to - sąmoningai ar nesąmoningai nerimaujame dėl jų ateities arba jaučiame tam tikras ambicijas savo vaiko gabumų atžvilgiu ir tuomet trokštame kuo greičiau išmokyti vaiką visko, kas įmanoma. Dar neišlipusį iš vystyklų mokome jį dirbti su kompiuteriu. Tada, kai mažylis turėtų išmokti žaisti ir bendrauti su savo bendraamžiais ar tiesiog patirti buvimą su šeima, namų šilumą, o gal kokiu kitu būdu įgyvendinti savo vystymosi poreikius, mes užimame jo brangų žaidimų laiką įvairiomis pamokėlėmis, specialiu lavinimu ir mokymu. Tai, kad vaikas mokosi pats, pagal savąjį tempą ir būdą, savo vidinius impulsus, yra kur kas svarbiau už suaugusių norus ir ambicijas jo atžvilgiu. Pernelyg stimuliuodami, kišdamiesi į natūralų vaiko vystymąsį, skubindami jį greičiau užaugti, mes supainiojame jo vidinę raidą, ignoruojame jo asmenybės tikruosius poreikius. Jeigu kiek mažiau įsiterptume į mažylio vystymąsį, truputį ilgiau paliktume jį ramybėje, iš šalies atidžiai stebėdami jo žaidimo ir bendravimo tendencijas, tuomet atsirastų daugiau erdvės reikštis prigimtiniam vaiko sugebėjimui veikti, kurti, rodyti iniciatyvą.

Televizijos poveikis vaikui


Kita tendencija yra susijusi su neigiamu televizijos poveikiu vaikams. Kalbu ne tik apie fizinį poveikį - akių gadinimą, kenksmingą spinduliavimą, ugdomą nejudrumo įprotį ar ginčytiną TV programų vertingumą. Blogiausia yra tai, kad TV kaip ir kitos elektroninės priemonės smarkiai žaloja vaiko vaizduotę, kuri yra be galo svarbi sveikos individualybės vystymuisi. TV reklama labiausiai paralyžuoja vidinę vaiko veiklą. Pažvelkite į vaiką, sėdintį prie televizoriaus - jis tarsi užhipnotizuotas, jo mąstymas, kalba nutyla. Į jį labai įtaigiai įsiskverbia svetimos mintys, požiūriai, stereotipai, kurių vaikas dar metų metus neįstengs blaiviai įvertinti. Vaikai, kurie pastoviai žiūri TV, labai skiriasi nuo kitų vaikų savo nesugebėjimu susikaupti, padriku elgesiu ir judesiais ir, kaip pastebėjo gydytoja Mikaela Gliokler (M. Glockler), tuo, kad:

- prieina prie kitų žmonių, nejausdami atstumo, tačiau neįstengia užmegzti asmeninio kontakto;
- nesugeba atsakyti ramiu žvilgsniu, vietoje to - rodo grimasas;
- klausinėja paviršutiniškai, nelabai domėdamiesi atsakymu;
- jų pačių atsakymai paviršutiniški ir stereotipiški;
- jų mąstymas remiasi paviršutiniškomis, jau susiformavusiomis asociacijomis.

Tėvams toks jų vaiko elgesys atrodo originalus ar net juokingas, bet iš tikrųjų jis signalizuoja apie vaiko vystymosi problemas.

Žaislų poveikis


Yra ir kitų rafinutų būdų, kuriais vaikui įteiginėjama, jog tai, kas vyksta jo viduje, yra nesvarbu ir niekam neįdomu. Pavyzdžiui, tai, kad daiktai, su kuriais vaikas žaidžia, aparatai, kurie jį supa, tampa tarsi vis sudėtingesni ir nesuprantamesni (elektroniniai viščiukai, kompiuteriniai žaidimai ir kt.). Tas faktas, kad vaikas negali suvokti daugelio jam svarbių daiktų veikimo principo, ilgainiui sukelia ne dar didesnį smalsumą, bet apatiją. Įvesdami į vaiko gyvenimą visus tuos sudėtingus mechanizmus, mes verčiame jį išsižadėti natūralaus siekimo suprasti, kaip kas veikia, susilpniname esminius jo žmogiškumo bruožus. Tai gali turėti įtakos toms sritims, kur reikia smalsumo ir tyrinėjimo, ne tik aparatų atžvilgiu, bet taip pat ir asmeninių bei socialinių santykių atžvilgiu. Vaikas pratinamas manipuliuoti viskuo, taip pat žmonių santykiais, net nesistengdamas gilintis į esmę. Anot Z. Sardar, ''kontroliavimas, buvimas Visatos viešpačiu yra pagrindinis visų elektroninių žaidimų elementas". Be to, modernūs žaislai labai apriboja vaikų vaizduotę. Pavyzdžiui, su "Barbe" neįmanoma žaisti tradiciškai - pasitelkus vaizduotę kurti pasaulį, nes pasaulis jau tau sukurtas ir visos smulkmenos jau yra savo vietose. Vaikams belieka elgtis pagal jiems pateiktą konceptualų modelį (lyg tampomiems už virvučių).

Žaislais propaguojama tam tikra pasaulėžiūra, diktuojami mąstymo stereotipai. Tokia yra Barbė, Teletabis, Betmenas ir daugelis kitų šiuolaikinių žaislų.

Be to, modernių žaislų funkcija yra paversti vaikus impulsyviais rytdienos pirkėjais. Neretai šiuolaikiniai žaislai turi mažai bendro su žaidimu, bet labai daug - su turėjimu. Tikrasis, vaiko raidai reikšmingas žaidimas yra tas, kuris sudaro galimybę kurti. Žaidimui, kuris palieka daugiausia erdvės kūrybai, geriausiai tinka žaidžiant iš paprastų medžiagų (medžio, lino, vaško) pagamintais žaislais arba gamtos objektais (įdomios medžio šakos, šaknys, akmenys, kriauklės ir kt .). Jie reikalauja žaidėjo vaizduotės, verčia vaikus įsitraukti į kūrybą, skatina socializaciją ir bendradarbiavimą. "Jie padeda vaikams ne tik kūrybiškai tapti visuomenės nariais, bet ir regėti pilną galimybių ateitį: pasaulis neturi būti toks, kokį jį sukūrė suaugusieji. Jį galima pagerinti" (Z. Sardas).

Ikimokyklinio auklėjimo klaidos


Vidinė motyvacija neretai ignoruojama pedagogikoje. Jau vaikų darželyje prasideda vidinių motyvų pakeitimas išoriniais, kai nuolat orientuojamasi į vaikų veiklos rezultatą, šitaip trukdant intensyviai išgyventi patį procesą. Apie rezultatą vaikus verčia galvoti, pavyzdžiui, suaugusiojo pateiktas "darbelio" pavyzdys, kurį vaikai turi pakartoti žingsnis po žingsnio. Vaiko judesiai dar nėra tokie koordinuoti ir jis niekada nepakartos suaugusiojo kūrinio taip "gražiai". Tai daro vaikus priklausomus nuo šablono ir skatina galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos.

Nuolatinis mažų vaikų darbų eksponavimas parodėlėse, dalyvavimas konkursuose verčia juos lyginti savo sugebėjimus su kitais, skatina polinkį konkuruoti. Tai gali nustelbti vidinių motyvų svarbą. Vaikas atpranta veikti, kurti iš smagumo, įdomumo ir simpatijos pačiai veiklai. Kai nuo mažens įteiginėjamas laimėjimų siekimas, tai mažam žmogui sukelia stresą. Jam tarsi peršamas suvokimas, kad jis bus mylimas ir vertinamas tik tol, kol viską darys gerai. Mažyliui ugdoma nesėkmės baimė ir noras konkuruoti. Taip stimuliuojama išorinė motyvacija ir nuvertinamos vidinės vaiko paskatos.

Tad kaip gi elgtis mums, suaugusiems? Labai svarbus suaugusiojo taktiškumas, reaguojant į vaikų kūrybą. Išgyvendami nuoširdų suaugusiojo pripažinimą ir susidomėjimą jų veikla, vaikai pradeda jausti, kad jie yra vertingi asmenys. Tai skatina jų pasitikėjimą ir tolesnį norą kurti.

Suaugusieji turėtų stengtis taktiškai susilaikyti ir neprimesti vaikams savo minčių, požiūrių ir stereotipų, nes tai gali slopinti ar net sunaikinti vaikuose kūrybiškimą. Svarbu leisti vaikams negalvoti apie rezultatą, kad jie galėtų kuo intensyviau išgyventi procesą.

Be kita ko, turėtume pasirūpinti vaikų naudojamų žaislų bei meninių priemonių kokybe (pavyzdžiui, dideli popieriaus lakštai piešimui, vaškinės kreidelės, bet ne flomasteriai), provokuoti vaikų kūrybiškumą žaislų, daiktų bei priemonių lakoniškumu. Sekdami pasakas ar šalia vaiko dirbdami įvairius rankų darbus suteiksime mažyliams impulsų kurti ir kūrybiškai žaisti.

2000


 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“