Valdorfo pedagogikos bruožai

Jūs esate čia: Ugdymas » Valdorfo pedagogika » Įvadas » Valdorfo pedagogikos bruožai

Valdorfo pedagogikos bruožai

Valdorfo pedagogika - tai vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur - nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Jos metodai remiasi austrų pedagogo ir filosofo Rudolfo Steinerio (1861 - 1925) sukurta antroposofine antropologija, giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu (kiekvienam amžiaus tarpsniui taikomi saviti pedagoginiai principai) bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi. Valdorfo pedagogikos institucijoms būdingas ypatingas socialinis klimatas: išskirtinis dėmesys tėvų ir pedagogų bei pedagogų tarpusavio bendradarbiavimui, vaikų tarpusavio santykiams.


Antroposofija suformuoja epistemiologinį ir antropologinį Valdorfo pedagogikos pagrindą, tačiau jos turinio nėra mokoma mokyklose. Ji suteikia pedagogams idėjų, kurios juos įkvepia kūrybingai dirbti. Esminis antroposofijos aspektas yra individo dvasinė raida.
R.Steinerio žmogaus prigimties suvokimas sudaro centrinę filosofijos, vadinamos antroposofija, dalį.
Valdorfo pedagogika yra nukreipta paremti subalansuotą individo vystymąsi. R.Steineris, kurdamas Valdorfo ugdymo pagrindus, siekė, kad ugdymo programa veiktų vaiką harmonizuojančiai. Ta prasme Valdorfo programai keliamas fundamentalus terapinis uždavinys. Ji skatina ir palaiko vaiko vidinių jėgų dinamišką pusiausvyrą bei jo sugebėjimą harmoningai sąveikauti su kitais žmonėmis ir jį supančia aplinka.


Valdorfo pedagogika siekia:
· Puoselėti kiekvieno vaiko sveiką raidą.
· Suteikti jam galimybę realizuoti savo potencialius sugebėjimus.
· Padėti vaikui išplėtoti įgūdžius, reikalingus visuomenės plėtrai..
Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, ("mesti jam tinkamą iššūkį"), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko "artimiausio vystymosi zoną", kaip ją įvardijo rusų psichologas Levas Vygotskis. Remiantis tuo, ką vaikas sugeba, jam suteikiama parama, įgalinanti jį pasiekti savo potencijų sritį.


Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:
1. Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams, kitaip tariant, sveiko individo raidos archetipui.
2. Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams - psichologiniams tyrimams ir jų analizei. Stengdamasis įžvelgti vaiko individualybę, pedagogas pats turi nuolat tobulėti ir mokytis.
3. Harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui. Prie to prisideda saviti Valdorfo pedagogikos institucijų administravimo bei valdymo būdai, sudarantys tinkamas sąlygas pedagoginiam procesui.

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo "Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose", Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas - doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“