Tyrimai

Jūs esate čia: Ugdymas » Valdorfo pedagogika » Tyrimai

Įvairių Europos šalių tyrimai apie ikimokyklinę Valdorfo pedagogiką
 

Įkimokyklinės Valdorfo pedagogikos srityje yra atlikta reikšmingų tyrimų, susijusių su jos metodų taikymu ir liudijančių šių metodų efektyvumą.

Sara Smilansky tyrė ikimokyklinukų kūrybinio žaidimo ryšį su jų mąstymo, socialinio bei emocinio vystymosi pasiekimais, kai šie vaikai tapo pradinukais. Tyrimai parodė, kad kognityvinėse srityse daugiausiai pasiekė tie vaikai, kurie geriausiai reiškėsi sociodramatiniuose žaidimuose. Be to, šių vaikų buvo aukšta intelektinė kompetencija, jie ilgiau galėjo išlaikyti dėmesį, buvo novatoriški ir turėjo turtingą vaizduotę. Taipogi geri žaidėjai buvo empatiškesni, mažiau agresyvūs, gebėjo geriau socialiai ir emociškai prisitaikyti. Kūrybingai žaidę vaikai galėjo geriau suvokti kitų požiūrį, turėjo mažiau baimės ir liūdesio. Šie tyrimai parodė ir paprastų, neišbaigtų žaislų bei medžiagų pranašumą prieš išbaigtus žaislus ir mokomąsias priemones, vystant visas minėtas ypatybes. (Almon, 1994).

Kiti autoriai, kaip Z.Sardar (1999) kelia šiuolaikinių žaislų tinkamumo klausimą ir įrodo, kad šiuolaikiniai žaislai smarkai apriboja vaikų vaizduotę, ugdo juose vartotojiškus polinkius, įkūnija automatizmo, roboto - mašinos savybes. Jis akcentuoja, jog jei žaidimas yra galimybė kurti, tai geriausiai žaidimui tinka tie žaislai, kurie palieka daugiausiai vietos kūrybai. Autoriaus nuomone, kai žaislai priklausė amatų sferai, jie buvo daromi iš paprastų medžiagų - molio, medžio, popieriaus. Dėl to jie buvo labai lankstūs ir reikalavo žaidėjo vaizduotės. Pati amatininkų pagamintų žaislų prigimtis skatino vaikų vaizduotę, jų socializaciją ir bendradarbiavimą.

Vokiečių autorius Dieter Lenzen (1998 - 1999) aprašo Vokietijoje ir Japonijoje atliktus tyrimus, rodančius vaikų žaidimo bei jo rūšių nykimą, žaidimo trukmės trumpėjimą, ir analizuoja šias skirtingose kultūrose stebimas laikmečio problemas, ieško jų priežasčių.

Lietuvių autoriai taipogi yra tyrinėję sritis, artimas Valdorfo pedagogikai. N.Grinevičienė (1993) tyrė vaikų kūrybingumo ugdymo sąlygas. Šio tyrimo išvados parodė, kad 1)pagrindinė sąlyga kūrybingumui ugdyti - palankios atmosferos sukūrimas: vaikui turi būti užtikrintas psichologinis saugumas, psichologinė laisvė; 2) kūrybingumui reikalinga laisva vaiko veikla, kurią jis pasirenka pats arba padedamas suaugusiojo duodamo impulso. A.Jacikevičius (1998) ištyrė, kad Lietuvos mokyklose vaikų kūrybiškumą slopina per dideli atminties krūviai, įvairūs draudimai, per dažni neigiami moksleivių veiklos vertinimai, sudarantys baimingos įtampos atmosferą.

Valdorfo pedagogikai yra būdingas intensyvus ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimas. R.Kučinskienė (2000) apibendrino lyginamuosius ikimokyklinio ugdymo efektyvumo tyrimus visame pasaulyje. Kaip viena iš pagrindinių tokio pobūdžio tyrimuose nagrinėtų sričių minimas šeimų ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas. Labai reikšmingu pripažįstamas Bronfenbrennerio požiūris, jog ikimokyklinis ugdymas yra efektyvus tik tada, kai įtakojamas ne tik vaikas, bet ir visa šeima. Manoma, jog vienam vaikui yra per sudėtinga įsisavinti jo vystymuisi palankią motyvaciją ir aspiracijas,- geriausia, kai tai įsisavina tėvai ir tai perteikia vaikui.

Filosofas A. Šliogeris (1996) atkreipia dėmesį į tas pačias problemas, kaip ir Valdorfo pedagogika: žalingą masinės informacijos poveikį vaikų psichikai, šios informacijos vaizdinių dominavimą suaugusiųjų ir ypač vaikų sąmonėje, suskaidantį pasaulio visumos suvokimą.

A.Juodaitytė (1993) pačioje pradinėje Valdorfo pedagogikos atsiradimo Lietuvoje stadijoje atliko tyrimą, susijusį su auklėtojų žiniomis apie šią pedagogiką ir jų nuostatomis Valdorfo ugdymo atžvilgiu. Tyrimo eigoje 47 Klaipėdos auklėtojos turėjo atsakyti į šiuos joms pateiktus klausimus: "Ką jūs žinote apie R.Šteinerio pedagogiką? Ar galėtumėte dirbti pagal šią sistemą? Kokia turėtų būti auklėtoja, dirbanti pagal šią sistemą?" Nieko nežinojo 45% apklaustų auklėtojų.

Tyrimas parodė, kad auklėtojų savęs vertinimas - tai vienas iš svarbiausių etapų, garantuojantis galimybę pereiti prie šios sistemos. Tuo požiūriu buvo išskirtos dvi auklėtojų grupės: teigiamai vertinančių savo galimybes (30%) ir neigiamai - (70%). Teigiamų vertinimų argumentai: a) kūrybinis požiūris į pedagoginę veiklą, b) išvystytas atsakomybės jausmas už savo darbo rezultatą ir c) diagnostinių mokėjimų buvimas. Neigiamai save vertinančių argumentai: a) neturėjimas pasitikėjimo savo kūrybinėmis galiomis ir b) asmenybinių savybių neatitikimas (nedrąsumas, nepasitikėjimas savo jėgomis).

 

Įvairių Europos šalių tyrimai apie baigusius Valdorfo mokyklą
 

Norint suvokti, kokią vietą R.Šteinerio Valdorfo pedagoginė koncepcija užima šiuolaikinio mokslo plotmėje, tikslinga paieškoti jos sąsajų su kitomis žinomomis ugdymo kryptimis, asmenybės teorijomis. Atidžiau pažvelgę R.Šteinerio koncepcijoje galime surasti sąlyčio taškų su psichoanalitine asmenybės teorija, pavyzdžiui, traktuojant žaidimą, kaip terapiją, kaip harmonizuojančią veiklą: žaisdamas, vaikas įgyja emocinio atsparumo ir tampa psichologiškai brandesnis. Didelė ugdomoji bei terapinė reikšmė skiriama pasakų klausymuisi. Tiek Valdorfo pedagogikos, tiek ir psichoanalizės teorijos aiškina pasakų simboliką ne materialistiškai ir ne kaip užkoduotą istorinę tikrovę , o daugiau psichologiniu aspektu, kaip žmogaus vidinių procesų atspindžius (Ester,1992; Meyer, 1995; ). R.Šteinerio Valdorfo pedagogikos koncepcijoje galima įžvelgti ir laisvąjį ugdymą inspiravusio J.J.Rousseau idėjų atgarsių: dėmesys vaiko vystymuisi, jo pakopoms; vaiko autonomijos pripažinimas; jo prigimties sureikšminimas. Valdorfo koncepcija iš dalies artima ir šiuolaikinei pragmatizmo (J.Dewey) koncepcijai: ugdoma per veiklą; labiau orientuojamasi į procesą, o ne į rezultatą; linkstama į plataus masto, nespecializuotą ugdymą; į mokymąsi eksperimentuojant ir atrandant. (Ozmon, Craver, 1996). Šiuo požiūriu Valdorfo pedagogika vertinama kaip laisvojo ugdymo paradigmai priklausanti kryptis. Savo ruožtu, būdama sistemiška ir holistinė, sureikšminanti pedagogo svarbą ugdyme, Valdorfo koncepcija kai kurių mokslininkų priskiriama klasikinės ugdymo paradigmos idealistinei koncepcijai, inspiruotai Sokrato ir Platono idėjų (Bitinas, 2000).

Ryškus Valdorfo pedagogikos bruožas yra jos nuoseklumas ir filosofinis teorinis vientisumas, kurio įgyvendinimas - kartu ir bandymas nutiesti tiltus tarp skirtingų klasikinio ir laisvojo ugdymo paradigmų.
Viena iš stipriųjų Valdorfo pedagogikos pusių yra ta, kad daugelyje pasaulio šalių yra įgyvendintas jos tęstinumas - nuo mažų vaikų ugdymo darželyje iki abitūros egzaminų paskutinėje mokyklos klasėje.

R.Steinerio Valdorfo mokyklų tėvų Europos federacija 1996 metais surinko ir apibendrino skirtingose Europos šalyse mokslininkų atliktus tyrimus, skirtus Valdorfo pedagogikos efektyvumui nustatyti. Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Anglijoje buvo tiriami jaunuoliai, prieš keletą metų baigę Valdorfo mokyklas.

Tiriant jų profesinį pasirinkimą, paaiškėjo, kad baigusieji Valdorfo mokyklas dažniausiai pasirenka vieną iš trijų pagrindinių profesinių sričių:
apie 20% pasirenka pedagoginį darbą - universitetuose, koledžuose arba mokyklose;
apie 20% pasirenka medicininį darbą arba tarnybą kariuomenėje, policijoje; daugiau nei 15% dirba verslo paslaugų srityse. Likusiųjų profesinis pasirinkimas labai įvairus. Šiuo aspektu tiriamosiose grupėse nepastebėta didesnių skirtumų nuo kitas mokyklas baigusių žmonių.
Tiriant baigusiųjų Valdorfo mokyklas bedarbystės lygį įvairiose šalyse, paaiškėjo, jog jų tarpe bedarbių yra mažiau, nei vidutiniškai (pavyzdžiui, Norvegijoje net dvigubai).

Tiriant šių žmonių mokymąsi aukštosiose mokyklose, buvo nustatyta, jog Valdorfo mokyklas baigusių jaunuolių, priimtų į aukštąsias ugdymo įstaigas skaičius skirtingose šalyse buvo lygus arba aukštesnis, negu nacionalinis vidurkis. Valdorfo mokyklos absolventų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, Vokietijoje buvo 35%, Danijoje - 24,5%, Švedijoje - 47%, Norvegijoje - 60,8%.

Tiriant šių žmonių požiūrį į Valdorfo mokyklą, jų buvo klausiama, ar vestų savo vaikus į tokią mokyklą. Vokietijoje teigiamai atsakė 68%, neigiamai - 21%, likusieji - neatsakė, o Švedijoje teigiamai atsakė 67%, į pradines Valdorfo klases vestų vaikus 10%, į kitokias mokyklas - 5%, likusieji - nežinojo.
Taipogi buvo tiriamas šių jaunuolių pasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir pasauliu. Švedijoje į klausimą "Kaip vertini savo gyvenimo situaciją?" 52% atsakė "labai gerai", 35% - "gerai", ir tik 10% - "vidutiniškai", o Danijoje į klausimą "Ar gavai išsilavinimą ir profesją, kokių norėjai?" 65% atsakė "taip", 21% - "ne", likusieji neatsakė.(After School Careers..., 1996)

1981 m. Vokietijos žurnale "Der Spiegel" buvo publikuotas Bonoje atliktas abitūros egzaminų rezultatų lyginamasis tyrimas. Buvo tirta 1460 Valdorfo mokyklų abiturientų darbų ir tiek pat valstybinės gimnazijos abiturientų darbų. Nors buvo tikėtasi, kad gimnazijos abiturientų rezultatai bus geresni, kadangi gimnazijos labai kryptingai ruošia moksleivius baigiamiesiems egzaminams, tačiau geresni buvo Valdorfo moksleivių rezultatai. Kuo ilgiau jie buvo mokęsi Valdorfo mokykloje, tuo geriau jie buvo išlaikę abitūros egzaminus. (Almon, 1994).

Biologijos profesorius W.Eickelberg, kalbėdamas apie tuos savo studentus, kurie baigė Valdorfo mokyklas, įžvelgė jų stabilizuojančią įtaką visai grupei bei tokias ypatybes, kaip kūrybingumas; rūpestingumas; sugebėjimas įžvelgti už faktų slypinčią prasmę; pasitikėjimas savo jėgomis, savo mąstymu bei grožio pajautimas.
Istorijos dėstytojas J.Shipman apie savo aukštesniosios mokyklos mokinius, atėjusius iš Valdorfo mokyklų, rašo: "Nuostabiausia yra tai, kad jie yra išmokyti mąstyti, mąstymas jiems normali, smagi veikla. Jie iš esmės suvokia skirtumą tarp problemos apmąstymo ir "teisingo atsakymo" įsiminimo, reikalingo testui. Tarsi jie kažkada, mokymosi pradžioje suprato, kad mokymasis yra viso gyvenimo užsiėmimas". (Almon. 1994).
Rašytojas Joseph C. Pearce teigė, jog Valdorfo sistema puoselėja, saugo ir vysto vaikų mąstymą.
Kitas žinomas rašytojas Michaelis Ende, knygos "Begalinė istorija" autorius, sakė esąs giliai dėkingas Valdorfo ugdymui, kuris pažadino jį kūrybai ir padėjo naujai atrasti savo vaizduotę.
Vokietijos ambasadorius Rusijoje Ernst Jorg fon Študnic (1998) rašė, jog žvelgdamas į savo penkis vaikus ir matydamas, kaip sąmoningai ir aktyviai jie užsiima savo profesine veikla, jis suvokia, jog Valdorfo mokykla, kurioje jie mokėsi, rengia vaikus savarankiškam gyvenimui ir ugdo juose vidinę laisvę, - tas ypatybes, kurių labiausiai reikia šiuolaikiniam demokratiškam valstybiniam ir visuomeniniam gyvenimui.
Masačiusetso Technologijos instituto profesoriaus J.Weizenbaum nuomone, Valdorfo moksleiviai realizuoja daug daugiau savo potencialių galimybių, negu kiti jo pažįstami žmonės.
Rašytoja ir mokytoja Marjorie Spock, gydytojo B.Spock'o sesuo teigė, jog "Valdorfo pedagogika įgalina jaunus žmones mylėti pasaulį taip, kaip jis turėtų būti mylimas".
Gilbert M. Grosvner, JAV Nacionalinės geografijos draugijos prezidentas kalbėjo apie Valdorfo ugdymo sėkmingumą jo sūnui. Jis teigė, jog ši mokykla atskleidžia jaunuose žmonėse geriausias jų savybes, ir nors tai nėra greitas procesas, bet vertybės, kurias jie įgyja, nuolat bendraudami su mokytojais, suteikia jiems pagrindą vystytis ir mokytis visą gyvenimą.
Ernest Boyer, Mokymo pažangos Karnegio fondo prezidentas, siūlė pasimokyti iš Valdorfo pedagogų "milžinišką įspūdį darančių pastangų pasiekti ugdymo kokybės". (Waldorf Education..., 2000).


Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo "Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose",
Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas - doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001

 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“